PAMINKLAS KOLYMOS POLITINIAMS KALINIAMS RUMŠIŠKĖS LIAUDIES BUITIES MUZIEJUS Skulptorius Sigitas Straigys, 1990 m. eilės Aldonos Šaukevičiūtės tekstas Mindaugo Bloznelio nuotraukos A. Kairio     LPKB „Kolyma”

Tave, Kristau, teisė už kaltes žmogaus... Valdovą visos žemės ir dangaus! O mus kankino, trėmė iš Tėvynės Dėl mūsų krašto mylimo, brangaus.

Tu su mumis kartu verkei         ir angelų sparnais nešei Vėles narsiųjų partizanų,         kur krito už Tėvynę savo... Tu Dievo amžina buveine, Marija, gink mus savo meile!

Kaip šv. Jurgis, taip drąsus lietuvis Ilgai su slibinu galingu grūmės... Ne vien tik laurus kovoje nuskynė... Iš kraujo ir kančių Tėvynė žydi!

Ne katedros varpai galingi gaudžia... Tai Tu meldies už Lietuvą, brolybę, Jauti mūs ašaras, kančias ir kraują... Ir mūs malda į Tavo maldą pinas Kaip meilės himnas Dievui ir Tėvynei.

      Kolyma buvo beveik nežinoma Lietuvoje geografinė sąvoka ligi sovietų okupacijos. Ir tik atsidūrus sovietiniame Gulage išryškėjo ta ypatinga jos vieta naikinimo sistemoje. Lageriniame pragare tai buvo pats beviltiškiausias jo ratas. Šią praktiškai visai savarankiškai čekistų valdomą sritį (Dalstroj) vakaruose ribojo Verchojansko kalnagūbris, rytuose - Beringo sąsiauris, šiaurėje - Ledynuotasis vandenynas. Kraštas, plotu prilygstantis Vakarų Europai, buvo paverstas ištisu lageriu. Ne veltui buvo dainuojama: „Stebuklinga planeta, kur dvylika mėnesių žiema, o kas liko - vasara”.
      Berlago speclageryje, kuris kaip metastazais buvo apraizgęs visą tą kraštą - nuo Batygaj netoli Janos upės, Jultino ir Anadyriaus Čiukotkoje ligi pat Magadano, lietuviai sudarė nemažą viso kontingento dalį ir buvo ženklūs savo solidarumu ir moraliniu atsparumu.
      Ten, Kolymoje, Berlago lageriuose buvo sukurta maldaknygė, pasaulyje žinoma kaip Sibiro lietuvaičių maldaknygė. Kolymos kalnuose ir šaltose lygumose liko daugybė lietuvių kapų, bet nei vargas, nei šaltis neužgesino Laisvės ilgesio, Lietuvos nepriklausomybės siekio, kurį išsaugoję Kolymoje atnešė grįždami į Lietuvą.