Iš Kolyma.lt Wiki.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Šimtas pirmasis kilometras (rus. 101-й километр, sto pervyj kilometr) – šnekamasis įstatymo, ribojančio žmonių judėjimo teisę Rusijoje, pavadinimas.

Beveik visą SSRS egzistavimo laiką iš lagerių ir tremties grįžtantys politiniai kaliniai ir tremtiniai, o taip pat ir buitiniai bei kriminaliniai nusikaltėliai, neturėjo teisės apsigyventi arčiau kaip per 100 kilometrų nuo didelių miestų – Maskvos, Leningrado, sovietinių respublikų sostinių, stambių pramoninių ir „uždarų miestų“ (Sevastopolio, Dnepropetrovsko ir kt.). Šios taisyklės tikslas buvo visų pirma apsunkinti buvusiems kaliniams ryšius su užsieniečiais, kuriems buvo leista išvykti ne toliau kaip per 25 kilometrus nuo didžiųjų miestų, ir tokiu būdu apriboti informacijos apie padėtį lageriuose patekimą į užsienį.

Oficialų (bet viešai neskelbiamą) sąrašą miestų, kuriuose galiojo 101-ojo kilometro taisyklė, sudarydavo valdžia. Iki 1957 Lietuvoje buvo du tokie miestai – Vilnius ir Kaunas. Tačiau 1957-01-21 Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą uždrausti politiniams kaliniams po lagerio apsigyventi ne tik 100 km spinduliu nuo Vilniaus ir Kauno, bet ir visoje likusioje Lietuvos teritorijoje. Šis nutarimas, šnekamojoje kalboje gavęs „Paleckio įsako“ vardą, buvo atšauktas tik 1988 m.