Iš Kolyma.lt Wiki.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Svogūnai

Algirdas Talandis

Magadane teko pabuvoti jau keletą kartų. Dar nelabai pustė ir kol viršila tvarkė popieriukus nuėjau pažiūrėti į uostą. Į jo teritoriją neįėjau, bet mačiau keletą laivų, stovinčių toliau nuo pakrantės. Vieną pažinau – tai „Džurma“, kuriuo turėjau garbės pasiekti šitą „planetą“. Matomai, savo krovinį jis jau buvo palikęs ant kranto ir ruošėsi grįžti į Vanino įlanką. Šių metų užduotis – pristatyti darbo jėgą „Dalstrojui“, tikriausiai, jau buvo įvykdyta. Laivas atrodė visai prastai – pajuodęs, šonai aprūdiję, kapitono tiltelis apsilupęs. Prie dešinio borto, kuris man matėsi, buvo tik viena gelbėjimosi valtelė. Vergų gelbėjimui, bėdos atveju, nebuvo pasiruošta. Išskyrus ant kapitono tiltelio stovintį kulkosvaidį. Iš greta prišvartuotos baržos buvo keliamos dėžes. Maistas įgulai. Tuomet dar nežinojau kiek legendų sklando apie šį laivą.

Apie 1930 metus pats „Dalstrojaus“ vadas E. Bėrzinis jį nupirko Amsterdamo uoste. Siaučiant krizei, seni Amerikoje pirmojo pasaulinio karo metais pastatyti laivai buvo pigiai pardavinėjami. Vėliau laivas buvo perkrikštytas ir gavo „Džurmos“ vardą. Tai buvo vienas iš pirmųjų sovietinius vergus vežiojančių laivų. Magadano uosto dar nebuvo ir kalinius plukdydavo į Ambarčiko uostą Kolymos upės žiotyse. 1933–1934 metų žiemą jis su 12 tūkstančių vergų kroviniu įšalo Šiaurės ledjūryje, manau, netoli „Čeliuskino“ ekspedicijos, kuri nepritaikytu leduose plaukioti laivu buvo pasiųsta atidaryti vadinamąjį „Šiaurės kelią“. Ekspedicijos laivas irgi įšalo leduose ir buvo sutraiškytas. Ant ledo išsikėlusią ekspediciją gelbėjo rusų lakūnai. Amerikiečių lakūnai irgi siūlėsi padėti, bet sovietinė vyriausybė atsisakė. Tikriausiai bijojo, jog jie pamatys ir kitą įšalusį laivą, kuriame, pasakojama, buvo 12 tūkstančių kalinių. Pavasarį, išsilaisvinęs iš ledų, šis laivas su beveik išprotėjusiais sargais ir įgulos nariais pasiekė Ambarčiką. Bet kalinių jame jau nebuvo: visi sušalo ir juos išmetė į jūrą. Apie šią istoriją rašė Deividas Dž. Dalinas ir Borisas I. Nikolajevskis 1947 metais išleistoje knygoje „Priverčiamasis darbas sovietinėje Rusijoje“ („Forced Labor in Soviet Russia“). Yra dar bent trys autoriai, minintys šią istoriją.[1] Jeigu tai tiesa, tai buvo didžiausia kada nors įvykusi laivo katastrofa. Palyginkime: „Titanic“ katastrofoje 1912 metais žuvo 1490 žmonių; 1945 metų sausį sovietų torpeduotame laive „Wilhelm Gustloff“ Rytprūsių pakrantėje žuvo per 5000 žmonių. Visa tai sužinojau daug vėliau.

Jūroje ledo dar nesimatė. Snigo vis tirščiau ir vėjas stiprėjo. Nors buvau su kailiniais ir žiemine kepure, praėjo noras žiopsoti ir nukulniavau link daržovių bazės. Mašina jau buvo baigiama krauti. Buvo metas, kai apie svogūną galvojome kaip skaniausią skanėstą ir vaistą nuo skorbuto, o dabar – jų pilnas kėbulas. Paimu galvutę ir su duonyte sugraužiu – labai skanu.

Iš benzino statinės žarna pripildau pilną baką. Užkuriu krosnelę kėbule, nes termometras, kabantis prie sandėlio durų, rodo apie du laipsnius žemiau nulio. Sušaldysiu svogūnus – pasodins iš naujo, ir dar pas vagis. Bet svogūnai nebijo net keturių laipsnių šalčio; jeigu nepradės smarkiau šalti, bus viskas gerai. Pagaliau atsiranda viršila su popieriukais, dviejų sprindžių ilgio dešrigaliu, kepaliuku duonos ir buteliuku kišenėje. Važiuojam. Prietema. Įsijungiu žibintus. Vėjelis pažeme traukia sniegą, bet miesto gatvėse tai nieko baisaus.

Iš priekio sutikome tik vieną mašiną, nors jau nuvažiavau apie 40 kilometrų. Sniegas tirštėja, bet vėjas dar nestiprus. Viršila pasiūlo papirosą ir susirūpina, ar neįstrigsime sniege. Prižadu stengtis. Nėra jokio noro nakvoti kelyje. Pasirodo švieselės. Nuo Magadano jau apie 80 kilometrų. Kelias čia šakojasi. Važiuosi į dešinę – pakliūsi į Susumaną, kairiuoju – parvažiuosim į Matrosovą. Esame Palatkoje. Taip vadinasi gyvenvietė, kurioje gyvena keliolika kriminalistų[2] be sargybos. Tai „bezkonvojninkai“[3], kuriems jau nedaug liko sėdėti. Jų darbas – prižiūrėti kelią ir, kai užpusto, buldozeriu nuvalyti. Be to, žiemą užsnigtų pakelės griovių nesimato ir jie lazdomis pažymi kelio ribas. Dar yra keli barakai, kuriuose gyvena laisvieji[4]. Žinau, kad čia apsigyveno ir vienas mano geras pažįstamas Julius Daunoravičius. Mes kartu dirbome sodrinimo įmonėje elektrikais. Jis buvo dešimčia metų vyresnis, į lagerį buvo pasodintas anksčiau ir į Kolymą atplaukė irgi anksčiau. Taigi, ir iš lagerio buvo paleistas pusmečiu anksčiau.

Pirmą dieną, kai tik atvežė mane į Berijos vardo sodrinimo įmonės lagerį, kartu su kitais „katalikais“ priėjo ir Julius. Kai tik pasisakiau, jog truputį studijavau elektrotechnikos fakultete, iš karto suradome bendrą kalbą. Jis patarė užsirašyti elektriku, nes jų labai trūko įmonėje. Taip po poros dienų aš jau buvau pagrindinio įmonės cecho elektriku. Julius supažindino mane su esama technika ir pagrindiniais gedimais. Daug kas buvo nauja, bet suprantama. Aš užaugau Alytaus terpentino ir kanifolijos fabrike. Mano Tėtė dirbo jo statybos, o vėliau ir eksploatacijos darbų vedėju. Ten buvo įvairių elektrotechnikos prietaisų ir tai mane labai domino. Be to, buvau radijo mėgėjas.

Po darbo, sėdėdami ant narų, pasipasakojome apie keliukus, kurie mus atvedė į šį baraką. Paprastai kaliniai neatvirauja. Tik su labai gerais bičiuliais išsikalbama. Julius papasakojo, kad jis buvo prijaučiantis komunistams ir neblogai pažinojo Sniečkų. 1945 metais buvo paskirtas, berods, Ukmergės partijos komiteto sekretoriumi. Po pirmosios trėmimo bangos jis nuvažiavo pas Sniečkų ir labai garsiai pradėjo aiškintis, kas čia darosi. Sniečkui tai nepatiko. Netrukus Julius paliko savo postą, bet nenurimo ir greitai gavo dešimt metų „nuomonei susovietinti“ Magadane.

Mudu su juo sekmadieniais svajodavome apie buvusius ir būsimus laikus. Jis turėjo šeimą – žmoną ir dvi dukras. Mes iš „Berlago“ galėjome rašyti tik du laiškus per metus, gauti buvo galima daugiau. Aš gaudavau mažai, Juliaus dukros rašydavo dažnai. Laiškai buvo vienintelis visų džiaugsmas. Skaitydavome ir dalindavomės naujienoms. Vieną kartą atbėga susijaudinęs Julius ir duoda laišką sakydamas „skaityk“. Tai buvo jo vyresniosios dukters rašytas laiškas. Jame ji su dideliu entuziazmu rašė: „Tėveli mes jau turime broliuką…“ „Algi, aš jau septynerius su puse metų nemačiau žmonos. Kaip dabar grįžęs užlipsiu ant bačkos, kad papasakočiau apie sovietinę tiesą? Negi ji negalėjo iškentėti?‘‘ Bandžiau guosti, bet argi galima tokiu atveju kaip nors rasti kokį pateisinimą. Vaikščiojo Julius apsiniaukęs, lyg rudeninis Kolymos dangus. Nepasakodavo nei smetoniškų, nei armėniškų anekdotų.

Netrukus mane perkėlė į rūdyno garažą ir sutikti Julių pavykdavo retai. Mirus Stalinui, atsirado „užskaitos“: jeigu darbo normą atlikdavai 150%, už tą dieną užskaitydavo tris dienas. 1954 metų žiemą Juliaus „auklėjimas“ baigėsi. Mane išleido keliais mėnesiais vėliau. Kad ir nelabai laisvi buvome, aš dirbau vairuotoju. Vieną kartą mes susitikome ir Julius papasakojo, kaip vyko jo „spravkos” gavimo procedūra. „Spravka” – tai dokumentas, patvirtinantis, jog iš lagerio nepabėgai, o atidirbai skirtą bausmės laiką. Tą dokumentą išduodavo komisija Ust-Omčiuge. Kadangi „Dalstrojui“ nepaprastai trūko darbo jėgos, komisija net pagal sovietinius įstatymus jau laisvų žmonių nepaleisdavo iš Kolymos, bet siųsdavo juos į įvairias aukso gavybos ar kitokias Kolymos įmones. Informaciją apie darbo sąlygas jose susirinkdavome iš įvairių pasakojimų. Žinojome, kur yra geriau, o kur blogiau gyventi. Jau rašiau, jog man tai išsisprendė paprastai. Gi Juliui, kaip vėliau ir V. Mačiuikai, pasiūlė rūdyną, pavadintą pasižymėjusios sovietinės lakūnės Marijos Raskovos vardu. Tame lageryje sėdėjo tik kriminalistai, o ir baigę bausmę pasilikdavo ten dirbti. Į tą įmonę galima privažiuoti tik žiemą Kolymos upės ledu. Julius, žinoma, atsisakė. Jam pasiūlė kitą, panašią „vietelę“. Jis vėl atsisakė. Čekistai supyko, kad atsirado toks nesukalbamas „zekas“. Julius paaiškino, kad jo nesveika širdis ir jam reikia gydytis, todėl jis nori pakliūti arčiau Magadano. Tai nieko nepadėjo. Tuomet jis nugriuvo, vaizduodamas, jog neteko sąmonės. Lageryje visko galima išmokti. „Guliu ant grindų“, sako, „užsimerkęs ir jaučiu – moteriška ranka drėgna skepetaite šluosto man veidą. Atmerkiu vieną akį – kažkokia juodaplaukė kalba man ukrainietiškai. Dar pagulėjau ir matau – niekas daugiau man nepadeda, bet ir mušt nesirengia. Su juodaplaukės pagalba atsisėdau. Už stalo sėdėjęs majoras pagaliau paklausė, gal važiuočiau į Palatką? Sutikau, jeigu ten pasiųs ir juodaplaukę“. Ji buvo „atsėdėjusi“ Arkagaloje (ten buvo politinių kalinių moterų lageris) ir ją, kaip ir Julių, dabar atvežė čia. Majoras ir su tuo sutiko. „Palatkoje susiradom kambariuką ir gyvenam. Nors viena jos koja truputį trumpesnė, ji yra labai geras žmogus ir nežinau, ar aš noriu dabar važiuoti į Tėvynę“. Deja, daugiau to puikaus žmogaus nesutikau ir nieko apie jo tolimesnį likimą nežinau. Labai norėjosi pas jį užeiti, bet pilnas kėbulas svogūnų man trukdė.

Už kaimelio, ant mano kelio, stovėjo keturios mašinos. Vairuotojai, susibūrę apie lauželį, virė „čiferiuką“, rūkė ir kalbėjosi su kelio valytojais. Paėmiau viršilos pasiūlytą papirosą ir prisijungiau prie būrelio. Kelininkai aiškino, jog trasa uždaryta ir valyti pradės tik tada, kai pūga aprims. Supratom, kad jie nori, jog mašinos su kroviniais liktų nakvoti, o naktį jie ateis ir patikrins, kas ką veža. Toks jų „biznis“. Pora vairuotojų pareiškė, kad jie nori važiuoti iki Ust-Omčiugo. Aš prie jų prisidėjau. Kelyje vairuotojai visados būdavo geranoriški. Žinojo, jog ištikus kokiai nors bėdai, vienas kitam privalo padėti – toks buvo nerašytas įstatymas. Išgėrėm po gurkšnelį kas „pervyčioko“, kas silpnesnio „čiferiuko“ ir sutarėm, jog važiuodami keisimės vietomis. Per sniegą pirmam važiuoti sunkiau. Prie mūsų prisidėjo ir abejojusieji ir dar vienas, vėliau atvažiavęs. Kelininkai dar bandė atkalbėti, bet mes pasakėme: „kai užstrigsime, atvažiuosite gelbėti“.

Užsikūrėme krosneles ir pajudėjome. Aš buvau ketvirtas. Snigo tirštai, bet vėjas nestiprus. Pirmoji mašina dar nesunkiai riedėjo trečiu bėgiu. Pavažiavus apie 30 kilometrų atėjo mano eilė minti kelią, kuris dar ėjo lyguma. Pakilimas į tarpukalnę prasidėjo po kokių penkių kilometrų. Sustiprėjo vėjas ir sniego skraistė tapo tankesnė. Teko važiuoti tik antru bėgiu. Paskui važiuojantis pamirksėjo; tai reiškė, jog jis pajuto pareigą užimti mano vietą. Praleidau visą koloną ir paskutiniam važiuoti buvo visai gerai; tik neužmik ir neatsitrenk į priešais tave švysčiojantį numerio apšvietimo signalą. Kelio pakraščių nesimatė tik lazdos juodavo iš kairės ir dešinės – tiesiog taikyk per vidurį tarp jų. Žinoma, matėsi ir pramintas pėdsakas. Sniego danga jau siekė „bamperį“. Vyrai keitėsi kas penki-šeši kilometrai. Aš jau vėl priekyje. Kelias statėja, sniego daugėja; jau „bamperis“ pradeda stumti sniegą. Kelis metrus pavažiavęs, sustoji, ratai buksuoja. Grįžti atgal, pasismagini ir kartais pavyksta pavažiuoti desėtką metrų. Nuolat junginėdamas pirmą ir atbulinį greitį, pajutau, jog sunkiau išjungti atbulinį. Dar po kelių kartų jau negalėjau, be didelių pastangų, jo išjungti. Pabijojau – gali svirtis nulūžti. Tai retkarčiais pasitaikydavo. Atbulas pasislinkau į šalį ir pasakiau vyrams apie savo bėdą. Prižadėjau išsiaiškinti ir, jeigu pavyks, juos pavyti. Nei vienas neturėjo atsarginės svirties.

Išėmęs medines grindis, nuėmiau greičių dėžės dangtį, vadinamą „kulisą“. Tepalo dėžėje esantis atbulinio bėgio krumpliaratis lengvai slankiojo, bet jį stumdančios šakutės velenėlis nejudėjo. Plaktuku pakalus, jis pasislinko ir pradėjo lengvai judėti. Tikriausiai, į jo kreipiančias įvores pateko kokia nors metalo druožlytė. Patepiau ir į dėžę įpyliau puslitrį variklio alyvos, surinkau ir – pirmyn. Ir man, ir viršilai ant dūšios palengvėjo, nes nakvoti su svogūnų kroviniu tokiame šaltyje, o ir be jo, baisu net pagalvoti. Procedūra truko apie valandą; koloną pasivijau už desėtko kilometrų. Netrukus jau važiavau kolonos priekyje. Sniego labai daug, buksuoja. Viršila išlipa, kastuvu prasklaido sniegą ir tada galiu įsismaginti ir pralėkti kelias dešimtis metrų. Vėjas visai įsismarkavo. Užpakalyje beveik nelieka vėžių. Kelias susiaurėja, nematau vietos, kur galima būtų praleisti kitas mašinas. Paskui mane važiuojanti mašina pradėjo atsilikti. Gal jo padangos prastos, o gal vairuotojas naujokas. Galiausiai, šviesos užpakalyje visai dingo. Iki viršukalnės turėtų būti netoli. Nutariu užvažiavęs palaukti. Po pusvalandžio pasiekiu viršūnę, kelias čia platesnis. Sustoju. Pastatome katiliuką su sniegu ant krosnelės ir pakuriame kėbule krosnelę, nors šalčio – tik pora laipsnių. Prie tokios temperatūros sniegas yra slidus. Užkandam, parūkom, o bendrakeleivių vis dar nesulaukiame. Matyt, įstrigo... Nusprendžiame važiuoti. Kelias eina į pakalnę, sniego daug, bet mašina lengvai rieda. Toliau apie 70 kilometrų tęsiasi slėnis, vairuotojų vadinamas „Mirties slėniu“. Jame visados siaučia vėjai ir kelias dažnai užpustomas net ir tada, kai kitur nieko baisaus nėra. Todėl šiame ruože yra dvi kelio tvarkytojų grupelės. Gal prasmuksime. Apie 20 kilometrų važiuoju sunkiai – daug sniego. Paskui lyg ir palengvėja, tačiau vos įžiūriu ribojančias lazdas. Galiausiai, taip sutirštėja sniegas, kad visai nieko nematyti. Sustoju, ir staiga praskystėja sniego siena ir priešais savo mašiną gal už kokių dviejų ar trijų metrų matau sniego valytuvo užpakalį. Tai amerikoniškas rotorinis sniego valytuvas, skirtas aerodromų takams valyti. Tikriausiai, pasąmonė įjungė savisaugos instinktą. Jeigu būčiau bakstelėjęs – mano radiatoriui „grabas“, o gal ir mums abiems. Paimu porą papirosų ir einu pakalbėti su rotoriaus vairuotojais. Jie juokiasi, sako, mane jau senokai pastebėję, bet netikėjo kad aš taip greitai juos pavysiu. Valytuvo ventiliatoriaus metamas sniegas yra nukreiptas prieš vėją, tad šis dalį jo grąžindavo atgal. Todėl aš jų ir nemačiau; tik kai jie išjungė savo sraigtus, aš jau buvau sustojęs. Jie sako: „Mes tuoj grįžtame, tad ir nekeitėme ventiliatoriaus padėties. Toliau, iki tarpukalnės, ribojančios šitą sumautą slėnį, pravažiuosi, o ten turi būti buldozeris“– patiešino mane. Jie tuoj mane praleido ir likau su viršila ir pūga. Rusiškai ją čia vadina „purga“, o pūga būna tik žemyne. Nors ir sunkiai, bet judu pirmyn. Dar net neketina švisti, miego nesinori. Nuo Magadano jau nuvažiavau apie pustrečio šimto kilometrų. Benzino bake nedaug. Jei ir toliau toks kelias bus, tikrai, neužteks iki Matrosovo.

Iš kairės pusės, kai apšviesdavo žibintai, pasirodė statoka uola ir kai kur, iš po sniego, kyšojo nedidelių krūmokšnių viršūnės. Staiga mašina, tartum atsimušus į sieną, sustojo. Variklio kapotą užpylė sniegas. Dingo žibintų šviesa. Mano pusės durelių langas buvo po sniegu. Pabadžiau jas atidaryti– nė iš vietos. Viršila snaudė ir nesusigaudė, kas atsitiko. Paaiškinau, jog mes pakliuvome į griūtį. Per dešinės pusės dureles išsiropštėm laukan. Atkrapščiau žibintus. Griūtis buvo visai nedidelė: priekyje baigėsi už kokių penkerių metrų, užpakalyje už kelių dešimčių metrų. Kairėje pusėje kilo skardis, nuo kurio ir nuslinko griūtis. Dar pora sekundžių – ir ji būtų mūsų nepagavusi. Deja... Kaip iš jos išsikasti nežinojau – sniegas kietas kaip molis. Kairieji užpakaliniai ratai net nebuksuoja. Stovim, rūkom ir jokia padoresnė mintis į galvą neateina. Pusto. Per vėjo švilpimą staiga pasigirsta tarsi traktoriaus variklio balsas. Po kelių minučių už puskilometrio pasirodo ir šviesos. Valio! Nušvito ir viršilos balsas. Tai, tikriausiai, kelio prižiūrėtojai, apie kuriuos minėjo to „mandro“ valytuvo vyrai. Buldozeris ištrauks. Nusivelku kailinius ir su kastuvu lendu po sunkvežimiu. Reikia nors kiek atkasti užpakalinį tiltą. Kai traktorius trauks, gali ir tiltą nuraukti. Atžeriu apie pusmetrį ir išlindęs atkasu priekinį ratą, kad galėtų iš vietos sujudėti. Viršila jau derasi su buldozeristais. Išsitraukiu savo buksyrinį trosą ir kabinu už priekinio kairiojo kablio. Buldozeris dar pražeria sniegą priešais. Užsivedu variklį. Abu ratai prasisuka, trosas įsitempia ir pajudu į priekį. Vyrus apdovanojame svogūnais. Jie sako, iki viršukalnės tikrai pravažiuosit, o toliau – nežino.

Buldozerio valytu keliu sparčiai artėju prie slėnį ribojančios viršukalnės. Sniego daugėja ir jaučiasi įkalnė. Buferis pradeda siekti sniegą. Po kelių šimtų metrų jau reikia kastuvo. Penki metrai atgal, ir dešimt pirmyn. Viršila, bent kiek prakasęs sniegą, jau nelipa į kabiną. Tuoj turėtų būti posūkis, tarsi balnas, nuo kurio sniegas beveik visai nupūstas. Pagaliau pasiekiu jį. Bet toliau kelias eina pašlaite ir dar aukštyn. Privažiuoju, bet čia jau pripustyta lygiai su varikliu. Įsiremiu į tą sieną, žibintai pasislepia sniege. Išlipęs nuklampoju pora šimtų metrų; ten sniego mažiau ir kelias pradeda eiti pakalnėn. Prasikasti vienu kastuvu beviltiška. Pavarau mašiną ant pačio balno. Čia jos nepalaidos po sniegu. Uždengiu variklį dar vienu vatiniu apdangalu ir apkasu sniegu. Prikasu sniego ir po kabina, kad vėjas nešaldytų kabinos, nes malkų jau nedaug turime, o aplinkui nesimato jokio medelio. Užkandame duonos ir dešros su svogūnu. Išgeriam arbatos su trupučiu spirito, prikraunu kabinos krosnelę malkų ir kėbule taip pat pridedu pilną krosnelę. Pagal sniego slidumą yra tik pora laipsnių šalčio. Benzino rodyklė rodo, jog turime ne daugiau kaip dešimt litrų. Kad radiatorius neužšaltų, reikės kas pora valandų variklį užvesti. Susisukame į jau pradžiūvusius kailinius, suremiame nugaras ir užmiegame. Prabundu. Krosnelė jau užgesusi, brėkšta rytas, bet pūga nenutilusi. Pašildau variklį, pakuriu krosneles ir dar užsnūstu.

Taip mes pragyvename dieną ir dar vieną naktį. Kitą rytą atrodo, jog vėjas truputį aprimo ir nebesninga. Bet benzino rodyklė jau rodo nulį. Įkišu į baką lazdelę, ištraukiu ir matau, jog tik pats galiukas benzinuotas. Ir malkyčių visai nedaug. Žinojau, kad tokiais atvejais vairuotojai vandenį iš aušinimo sistemos išleidžia (sako „papjoviau mašiną“), sukūrena mašinos kėbulą ir viską, kas dega. Nes palikti mašiną ir eiti pėsčiam ir dar per pūgą yra beviltiška. Ne vienas yra sušalęs. Pas mus irgi situacija artėja prie kritiškos ribos. Žinojau, kad už „perevalo“ (taip vadinome kalvų keterą[5]) yra barakėliai ir ten turi būti kelininkai. Pridedame krepšį svogūnų, išpilu alyvos likučius iš buvusio gesintuvo, dabar tarnaujančio talpa tepalui arba benzinui, ir palydžiu viršilą ieškoti benzino. Prieiname iki posūkio, iš kur, tikrai, matome už gero kilometro barakėlius. Ten turėtų būti mūsų išsigelbėjimo viltis.

Susmulkinu likusias malkas – jų visai nedaug. Pasilipu ant kalvos, gal kur kokį medelį pamatysiu. Matosi slėnyje vienas kitas, bet toli, nesiryžtu klampoti per sniegą, kuris man beveik iki bambos. Pagaliau pamatau grįžtantį mano bendrakeleivį su gesintuvu ant peties. Pralinksmėju. Nereikės „užpjauti mašinos“ – bent kol kas. Einu pasitikti. Be benzino jis atnešė ir gerą žinią. Kelininkai tuoj važiuos kelią valyti. Supilu benziną, pašildau variklį, išverdu arbatos ir iš už kalvos, ant kelio, pasirodo buldozeris. Prikabinu trosą, pradedu atkasinėti sniegą. Staiga nutyla buldozerio variklis ir iš jo išlipęs traktoristas nueina už kalvos viršūnės. Tai, tarsi, smūgis žemiau juosmens. Nejaugi liksime čia ilgam? Mano bendrakeleivis visai nusimena. Nenuvalyta vos 50 m. kelio. Nuklampoju prie buldozerio ir matau, jog nutrūko jo vikšras. Velniai griebtų! Jis stovi viduryje kelio. Apvažiuoti nėra jokios galimybės. Vėl pradeda snigti ir vėjelis patraukia. Stovim su bendrakeleiviu, rūkom ir keikiam netikusią techniką ir viską ant svieto. Benzino ir malkų dar parai užteks, o ką reikės toliau daryti? Visiškai neaišku. Viršila pasakoja, kad už kalno guli nusiritęs sunkvežimis. Jis pusdieniu anksčiau prieš mus važiavo ir per patį pustymą, leisdamasis nuo kalno, nuslydo nuo kelio ir nusirito šlaitu. Kelininkai sakė jog vairuotojas liko gyvas, bet krovinys– kažkokie keraminiai indai – visi išbyrėjo ir dauguma jų sudužo. Bekalbant, pasirodo kitas buldozeris. Puolu atkasinėti sniegą, kuriuo buvau apkasęs mašinos priekį Jis nutraukia nuo kelio sugedusįjį ir pravalo sniegą iki mūsų mašinos. Kabinu trosą. Truputį patempia, buldozerininkai gauna dar rieškučias svogūnų ir duoda mums kelią. Privažiuojame prie kelininkų barakėlių, išsimainome į svogūnus dar 20 l benzino ir, jau temstant, važiuojame link Ust-Omčiugo. Prieš jį yra dar viena tarpukalnė, bet nelabai didelė. Sniego mažai, tad mašina rieda sparčiai. Pusiaukelėje iki viršūnės stovi vienas ZIS 5. Tai trijų tonų senas sunkvežimis. Vairuotojas stabdo mus. „Vyručiai, užvakar subyrėjo reduktorius, gal partrauksit iki Ust-Omčiugo? Aš jau neturiu malkų ir baigiu sušalti“. Įkalnė nestati ir sniego, palyginus, nelabai daug. Sutinku. Jo mašinos užpakaliniame tilte tepalas sustingęs, todėl sunkiai išjudinu iš vietos. Patraukiu gal puskilometrį ir buksuoju. Nieko neišeis, reikia atkabinti. Pastumiame mašiną į šalį, paimu jos vairuotoją nuvežti iki miestelio; ten jis ras saviškius ir ką nors sugalvos. Jo organizacijos garaže dar gauname benzino ir, jau visiškai sutemus, išvažiuojam. „Mums“, sako, „toliau pūgos nebuvo ir kelias buvo pravažiuojamas“. Likusius 80 kilometrų pravažiuojame be nuotykių.

Pūga trasą nuo Ust-Omčiugo iki Magadano taip užpustė, kad tris mėnesius nebuvo susisiekimo su „sostine“ – Magadanu. Tie vyrai, kurie nuo Palatkos važiavo kartu ir ant to pirmojo „perevalo“ atsiliko, grįžo tik po trijų mėnesių. Mums nepaprastai pavyko. Grįžom ir svogūnų nesušaldėm, tik speckomendatui bulvių neparvežiau. Jis manęs nesuprato ir supyko ilgam. Manau, jog likimas mums šį kartą buvo labai maloningas. Su viršila likome beveik draugais, nors čekistams net ir su buvusiais kaliniais draugauti nepriimtina.

Lietuviški leitenantai gulaguose, kartais buvo keistoki. Prastai mokėjo rusų kalbą, bendrauti su kaliniais jiems irgi sunkiai sekėsi. Butugyčiage, kuris susidėjo iš penkių lagpunktų, kalėjęs poetas Anotolijus Žigulinas rašo, jog urano rūdos sodrinimo įmonės lagpunkto, vadinamo „Kocūganu“, KVČ[6] viršininku buvo paskirtas vienas jaunas lietuvis leitenantas, Kauno milicijos mokyklos absolventas. Vieną kartą „Dalstrojaus“ valdyba atsiuntė elinį darbo šūkį: „Gorniaki! Česnyj trud – putj k dosročnomu osvoboždeniju!“ („Kalnakasiai! Sąžiningas darbas – kelias į priešlaikinį išlaisvinimą!“). Kadangi čia buvo ne šachta, o sodrinimo fabrikas, leitenantas, prastai žinantis rusų kalbą, šūkį perrašė: „Fabrikanty! Česnyj trud – putj k dosročnomu osvoboždeniju!“. Toks šūkis, visus labai linksmindamas, kelias savaites kabėjo barakuose ir ant fabriko vartų.

Ant mano mašinos uždėjo miškovežės rėmą ir pasiuntė į mišką. Intrikano (taip vadinosi upelis už 30 kilometrų) pakrantėse dar buvo šiokio tokio miško. Iš ten kelios mašinos kasdien vežė šachtos atramoms „listvenicas“. Tai 15-20 cm storio rąsteliai, kurie užauga tik per 100 m. Taip lėtai čia auga medžiai. Jie yra labai kieti ir atsparūs puvimui. Barakų pamatus darydavo iš jų. Klodavo tiesiai ant žemės ir dar kokius 80 cm apkasdavo, kad šaltis mažiau prasiskverbtų. Geras medis. Šachtoje jais paremdavo štrekų (tai horizontalūs koridoriai, vedantys į pačią kirtavietę) lubas, kad neužgriūtų.

Kelias į mišką 15 kilometrų ėjo kalnagūbriais ir dar maždaug 15 kilometrų upeliu. Pakelyje buvo pora tarpukalnių, dėl kurių žiemą iškildavo problemų. Tačiau, jeigu važiuodavo kompanija iš desėtko mašinų, atsirasdavo vienas kitas su geresnėmis padangomis ir patyrimu, kuriam visi kiti leisdavo praminti kelią. Nesigiriu, bet aš buvau vienas iš tokių ir dažnai važiuodavau pirmas. Tai buvo savotiška privilegija: mano mašiną pirmiausia pakraudavo ir aš anksčiau grįždavau atgal. Užšalęs upelis buvo lyg autostrada, tik, deja, dažnai tekdavo išvažiuoti ant kranto; o čia šaknys, kelmai ir tenka kraipyti antru greičiu. Paskaičiavau, jog 15 kilometrų atkarpoje reikėdavo net 130 kartų pervažiuoti iš vieno kranto į kitą. Žiemą tai nebuvo bėdos, kartais pavykdavo padaryti ir po du reisus. O vasarą visko atsitikdavo.

1956 m., pavasarėjant, iš Gastelo įmonės, kur Vytas buvo įsidarbinęs dailininku, jau užsidirbęs šiek tiek pinigėlių kelionei į Tėvynę, jis atvažiavo pas mane atsisveikinti. Pavakarojome, aptarėme kaip koduosime laiškus, pasvajojome apie ateitį. Jis buvo linksmesnis, nes jau važiuoja į Tėvynę, o aš laukiu, kaip tada sakydavome, “kada vėžys ant kalvos švilptels“. Rytą nuvažiavome į Intrikaną parvežti rastų. Vytas nebuvo klaidžiojęs Kolymos tundrom. Jam buvo įdomu pajusti kelio malonumus, važiuojant kalvų viršūnėm, šlaitais ir upeliu. Ledas dar neištirpęs tik kur nekur balutės. Paspaudžiu „gazą“, ir balutės lekia per kabinos viršų. Kol mašiną krovė, pavaikščiojome upelio pakrantėmis, apžiūrėjome medkirčių gyvenamąjį baraką. Jie buvo spectremtiniai – vieni vyrai – tad ir tvarkelė buvo ne itin aukšto lygio. Taip jie gyveno nuo vienos algos iki kitos ir žiemą ir vasarą. Nei elektros, nei radijo. Tik retkarčiais, kas nors iš vairuotojų, atveždavo kokį seną laikraštį „Pravda“. Pavartę jį panaudodavo vietoje rūkomojo popieriaus machorkos suktinėms arba eidami už krūmo, nes tualetų ten nebuvo. Atlyginimus jiems mokėdavo kas dvi savaites. Iš vakaro komandiruodavo vieną į rūdyną. Jis paimdavo visų atlyginimus, krautuvėlėje užpirkdavo kruopų, makaronų, konservų ir, žinoma, spirito bei arbatžolių. Kartais gaudavo raugintų kopūstų ir truputį bulvių. Bet tai būdavo labai retai. Jie turėjo medžioklinį šautuvą ir retkarčiais jiems pavykdavo nušauti kurapkų. Tačiau jų kūnelio taip nedaug, kad pavalgyti vienam ir penkių kurapkų mažoka. Kartą kaimelyje pasipainiojo po mano ratais šunėkas, kurį aš nuvežiau tiems vyrams. Buvo žiema, šunėkas buvo sušalęs, tad, pastatė jį lauke prie sienos ir nutarė, jog reikia palaukti atlyginimo, kai visi galės įsigyti spirito prie šunėko mėsos. Po savaitės aš vežiau jų atstovą su pinigais ir produktais. Rąstus kraudavo už gero puskilometrio ir grįžtant vyrai mane pakvietė užkąsti. Ant stalo stovėjo didžiulė, užlenktais kraštais, skarda su makaronais ir mėsa, butelis spirito, virdulys vandens ir tuščios konservų dėžutės vietoj puodelių. Man įpylė tik 50 gr spirito, nes žinojo, kad aš nemėgėjas. Pasiūlė jį atsiskiesti ir pastūmė skardą arčiau. Išgėręs, čiupau šaukštą troškintos mėsos su makaronais. Skanu. Kai paklausiau, kas čia, gal elniena, visi išsišiepė ir draugiškai atsakė: „Au au, tai tavo šunėkas“. Užkandau dar – ir nieko neatsitiko.

Šį kartą vyrai buvo biednesni ir mus su Vytu pavaišino tik stipria arbata. Nufotografavau Vyto iššišiepusę marmūzę ir grįžome į kaimelį. Sutarėme, jog kai aš būsiu pasiruošęs važiuoti į Tėvynę, pranešiu laišku, o jis su Gabrėnu atsiųs man dvi telegramas, jog sunkiai serga mano Mama. Su jomis kaulysiu iš rūdyno išleisti mane atostogų. Gavęs leidimą atostogoms, tikėjausi iš speckomendanto gauti pasą. Šis planas turi pavykti. Papietavome ir išeidami sutikome mano kaimyną čekistą, vyesnyjį leitenantą Vlasovą, kuris Vytą laikė izoliatoriuje. Vytui jis pasakė, jog „ant jo danties neturėjo“, bet buvo nurodymas taip elgtis jo „formuliare“. Tai toks, kiekvieną kalinį lydintis dokumentas, kuriame, be visų kalinio parametrų, parašyta ir kokį režimą jam taikyti. Nufotografavau juos su dviem kaimynėm. Vytas džiaugėsi, kad bus geras įrodymas, jog gyvenimas keičiasi.

Pavėžinau jį iki autobuso stotelės Omčiake, už 5 kilometrų prie sodrinimo įmonės. Sulaukėme autobuso, daviau jam pora šimtinių kavai ir atsiskyrėme... Man buvo labai liūdna. Buvau pasiryžęs kitais metais ištrūkti iš šios „stebuklingos planetos“. 1957 metais bus mūsų klasės (1947 m. gimnazistų laidos) susitikimas po dešimties metų. Baigę gimnaziją, sutarėme susitikti kas penkeri metai. Vieną susitikimą dėl rimtų priežasčių praleidau – reikėjo Stalinui auksu papildyti jo saugyklas. Dabar būtinai norėjau pamatyti, ar labai paseno mūsų gimnazistės.

Vėl įprastas darbas į mišką ir atgal. Pavasaris visai sugadino kelią upeliu. Vieną dieną mus su trimis mašinomis pasiuntė į Butugyčiagą. Ta įmonė praeitais metais buvo uždaryta. Daugelį pastatų tiesiog susprogdino. Buvo kalbama, jog surasta urano radimvietė, kurioje urano koncentracija didesnė, kažkur Peveko apylinkėse prie Beringo sąsiaurio. Butugyčiago sandėliuose liko daug kalnakasybai reikalingos technikos. Mūsų rūdyno vadovybė norėjo šį tą „priglausti“, kol kiti neišvogė.

Šis lageris buvo labai didelis, net penki lagpunktai ir apie 50,000 kalinių. Pasirodo, čia buvo atliekami eksperimentai su žmonėmis, bandant nustatyti radioaktyvumo poveikį žmogaus smegenims. Privažiavome pirmuosius sandėlius. Juose buvo visokių gervių, skreperių (sudvejinta gervė, galinti kaušą tampyti pirmyn ir atgal), įvairaus dydžio elektros variklių, nuo kelių kilovatų galingumo iki kelių dešimčių, ritiniai įvairiausių trosų ir kt. Kartu atvažiavęs mūsų rūdyno mechanikas liepė krauti ką sugebėsim pakelti, o pats nuėjo į kitus sandėlius pasižiūrėti. Dvi mašinos buvo su miškovežės rėmu ir viena su normaliu kėbulu. Į miškovežes prikrovėme įvairiausių trosų, nes juos krauti buvo lengviau. Tuomet, grįžo mechanikas ir pasakė radęs krūvą rudų dažų; liepė čiupti kastuvus ir pripilti į bortinį sunkvežimį. Parūkėme ir nuvažiavome į tą sandėlį. Kai prikasėme apie pusę kubo, mechanikas liepė sustoti. Šią mašiną vairavo vairuotojas, atvažiavęs iš žemyno užsidirbti daug pinigų.

Toliau, matėsi tarsi pokario griuvėsiai, apleisti barakai, bokšteliai be sargybinių ir jau vietomis išgriuvusios spygliuotų vielų tvoros. Tačiau žioplinėti nebuvo kada. Grįžę į Matrosovą, sustojome prie vadovybės pastato. Mechanikas nuėjo pasikviesti valdžios ir parodyti parvežtą „turtą“. Atėjo keli funkcionieriai ir puolė apžiūrinėti „dažus“. Pasigirdo garsios kalbos ir jie liepė greičiau vežti tuos „dažus“ kuo toliau nuo kaimelio, iškasti duobę ir palaidoti, o mašiną labai kruopščiai išplauti, net iššveisti. Aš save laikiau labai „kytru“ ir pareiškiau garsiai, jog tai ne dažai, o, greičiau, radioaktyvus koncentratas ar kažkas panašaus. Tikriausiai, taip ir buvo, nes vėliau šios mašinos vairuotoją kviesdavo į Magadaną; pasakojo jis, kad ten jį visaip tikrino, bet nieko jam nepasakė. Mums irgi niekas nieko nesakė, net ir netikrino. Tačiau su mašina, kuri vežė tą krovinį, ilgai niekas nenorėjo dirbti.

Teko dar kartą važiuoti į tą nelemtą vietą, bet šį kartą, neprivažiavę sandėlių, pasukome prie „štabeliais“ sukrautų rąstelių. Važiavome dviem mašinom su miškovežės rėmais, keturiese pakrovėm mašinas ir, kadangi buvo jau pavakarė, nusprendėme pasilikti per naktį prie netoli tekančios upės. Tikėjomės pašauti kokią grįžtančią antį, nes jau buvo pats pavasarinių skridimų metas. Su mumis buvęs statybos cecho dešimtininkas, spectremtinys ir aršus medžiotojas, specialiai ir mums liepė pasiimti šautuvus. Aš turėjau tokį seną vienvamzdį ir keletą šovinių. Pastatėme mašinas, kad truputį užstotų vėjelį ir užsikūrėme laužą. Visi turėjome užkandos, nes pasiimti šį tą valgomo, toliau važiuojant, buvo tradicija. Dešimtininkas Garbatiuk – ukrainietis. Jis išsitraukė buteliuką ir visi pradėjome pasakoti visokius nutikimus. Pasirodo, jis buvo paimtas į vokiečių nelaisvę prie Bresto tvirtovės ir vėliau, kai pabėgo iš nelaisvės, per įvairius filtracijos lagerius buvo, galiausiai, atgabentas į Magadaną. Taip Stalinas „gerbė“ savo didvyrius. Tik praėjus keleriems metams po jo mirties, buvo prisiminti Bresto gynėjai. Aš irgi papasakojau savo istoriją. Vyrai stebėjosi, kad Lietuvoje taip ilgai mes nebijojome okupantų ir kovojome su jais, kaip mokėjome. Nors jie patys buvo ne rusai (ukrainiečiai, baltarusiai ir kt.), bet kalbėjome rusiškai, ir tai buvo jų istorinė jungtis su šia labai nevienalyte rusų tauta. Žodis „okupantai“ jiems skambėjo neįprastai, ne taip, kaip mums, lietuviams.

Pakliūti čia – tas pats kaip į rusų drausmės batalioną pirmosiose fronto linijose. Taip apibudino Butugyčiagą dešimtininkas Garbatiukas. Už šių spygliuotų vielų vykdyta veikla buvo taip įslaptinta, kad net stebuklu išlikę gyvi čia kalėję žmonės nežinojo, kas ten buvo daroma. Šiandien, kai rašau šias eilutes, jau žinoma daug, bet dar ne viskas apie tuomet atliktus medicininius eksperimentus su žmonėmis. Man rodos, sovietai toli pranoko nacistų koncentracijos lageriuose atliktus eksperimentus. Kažkur buvo kuriama atominė bomba, o čia buvo tyrinėjamas radiacijos poveikis gyvo žmogaus smegenims.

Poetas Anatolijus Žigulinas kelerius metus kalėjo šiame mirties fabrike. Likimui lėmus, jis išliko gyvas. Be eilėraščių jis parašė autobiografinę apysaką „Juodieji akmenys“. Ji buvo išspausdinta viename, taip vadinamame, „storajame žurnale“. Norėčiau paminėti vieną epizodą, kurį aprašė Žigulinas. Jis rašo, jog pradžioje rūdyno produkcija buvo kasdien išskraidinama lėktuvu. Bet tai buvo neekonomiška, nes rūdoje urano buvo labai nedaug. Tuomet, buvo skubiai pastatyta sodrinimo įmonė. Po viso sodrinimo proceso, koncentratas buvo šlapias. Jis buvo džiovinamas didelėse plokščiose skardos voniose, pastatytose ant elektra kaitinamų krosnelių. Darbininkas turėjo pamaišyti jį su specialiu žarstekliu, kad greičiau džiūtų. Darbas vyko šiltoje patalpoje. Pamaina keisdavosi kas 6 val. Tai ne tas pats, kaip, siaučiant pūgai, kirstuku uolienoje iškapoti metro gylio duobę geologiniams tyrimams, arba su nedideliu kirstuku ir plaktuku šachtoje, kelių šimtų metrų gylyje, iš nurodytos gyslos krapštyti kažkokią rūdą. Džiovyklos darbą labai mėgo jauni ukrainiečiai. Maistas čia irgi buvo žymiai geresnis, tad kandidatų netrūkdavo. Po dvidešimt, trisdešimt pamainų juos siųsdavo į gydomąją zoną. Joje surinkdavo visus distrofikus ir kitokius beviltiškus ligonius. Mirtingumas buvo labai didelis. Tiesą sakant, iš šios zonos gyvi neišeidavo. Zonos vartų sargas patikrindavo lydraščio numerį, užsmailintu strypu kelis kartus pradurdavo krūtinę ir, atidaręs vartus, išleisdavo į „laisvę“... Gal mirusiųjų sielos virsdavo paukščiais, bet Butugyčiago apylinkėje paukščių nebuvo. Tikriausiai jie jautė radiaciją. Tuo mes įsitikinome paryčiais susėdę upės pakrantėje. Nepasirodė nė viena antis.

Po kelių valandų pasukome į Matrosovą. Kelias vasarą ėjo upelio pakrante, o dabar visas upelio slėnis buvo padengtas ledu. Pakelyje, nedidelėje gyvenvietėje, nameliai buvo iki pusės įšalę į ledą. Žinoma, žmonių ten nebuvo. Tik ant buvusios parduotuvėlės pastogės buvo prikaltas legendinio pilietinio karo didvyrio Čiapajevo paveikslas. Pasirodo, jis ir Kolymoje nieko nebijojo. Spaudžiant stipriam šalčiui, iš po kalvų dažnai išsiveržia vanduo. Jis liejasi ant ledo ir naktį viršutinis sluoksnis užšąla, o po juo, dar kurį laiką, lieka sluoksnis nesušalusio vandens. Važiuojant pakrauta mašina, kartais pralūžta viršutinis ledas, užpakaliniai ratai įkrenta į vandenį ir mašina pradeda buksuoti. Iš tokios bėdos šaltyje išsigelbėti sunku, nes, išjungus bėgį, kai ratai nustoja suktis per kelias minutes stabdžių kaladėlės prišąla prie būgno. Jeigu nėra kam padėti, tenka mašiną palikti iki pavasario. Ledo ir vandens sluoksnis kasdien auga ir visas sušąla. Teko matyti tokias paliktas mašinas Kolymos upės pakrantėje. Visa mašina įšalusi lede, matosi tik kabinos stogas. Iš ledo gniaužtų išimti mašinos neįmanoma. Pavasario ledonešis jas nuplukdydavo gal net iki ledjūrio. Tąsyk Matrosovą pasiekėme be nuotykių.

Grįžęs radau Vyto atsiustą telegramą apie „sunkią“ mano Mamos ligą.



  1. Šioje istorijoje daug painiavos. Visų pirma, olandai pardavė „Džurmą“ rusams tik 1935 rudenį, t.y. praėjus pusantrų metų nuo aprašomų įvykių. Antra, E. Belimovas interneto svetainėje „Русский Сиэтл“ teigia, kad laivas buvo ne „Džurma“, o „Pižma“, kalinių jame buvo tik du tūkstančiai, ir plaukė jis kartu su „Čeliuskinu“. Tačiau jo versiją neigia Krasnojarsko „Memorialo“ svetainėje paskelbti S. Larkovo argumentai bei žurnalistinis L. Freidheimo tyrimas. Sužinoti tiesą galima būtų ištyrus archyvus, tačiau Rusijos valdžia juos vis dar laiko įslaptinusi. (S.Ž. pastaba)
  2. Kaliniai, kalintys už kriminalinius nusikaltimus – žudymus, vagystes ir pan.
  3. Kaliniai, turintys teisę judėti tarp saugomų zonų be sargybos (konvojaus).
  4. Ne kaliniai. Dažnai pasakojimuose taip apibūdinami ir tremtiniai, nors, griežtai kalbant, jie nėra laisvi.
  5. rus. перевал – kalnų perėja.
  6. „kultūrinio auklėjimo skyrius“ (rus. культурно-воспитательная часть)