Iš Kolyma.lt Wiki.
(Nukreipta iš Liaudies priešas)
Peršokti į: navigacija, paiešką

58 straipsnis – 1926 m. patvirtinto Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnis, numatantis mirties bausmę arba laisvės atėmimą už politinius („kontrrevoliucinius”) nusikaltimus.

58 straipsniu buvo formaliai įteisinta „liaudies priešo“ sąvoka. Tai buvo „nuteistieji“ pagal 58 straipsnio 2—13 punktus. „Nuteistieji“ pagal 1 punktą buvo laikomi išdavikais, pagal 14 punktą – sabotažininkais.

Rusijai okupavus Baltijos šalis, šio straipsnio nuostatos buvo taikomos ir Lietuvos[1], Latvijos[2] bei Estijos piliečiams, traktuojant, esą jų tėvynė yra Rusija, kuriai jie turėję būti lojalūs ir iki 1940 m. aneksijos. Naudojant šį straipsnį sovietų okupacijos metais buvo represuota ir sušaudyta arba išsiųsta į lagerius per 140 000 Lietuvos gyventojų[3]. Iš viso Sovietų Sąjungoje iki 1953 m. pagal kontrrevoliucinius kaltinimus buvo represuota 3 777 380 žmonių[4][5].

58 straipsnio punktai su trumpu nusikaltimų apibūdinimu[6]:

58-1. Kontrrevoliucinės veiklos apibrėžimas.
      58-1a. Tėvynės išdavimas.
      58-1b. Kariškio įvykdytas tėvynės išdavimas.
      58-1v. Nepranešimas valdžiai apie šeimos nario – kariškio ruošiamą tėvynės išdavimą.
      58-1g. Kariškio įvykdytas nepranešimas valdžiai apie ruošiamą ar įvykdytą tėvynės išdavimą.
58-2. Ginkluotas sukilimas, bandymas užgrobti valdžią.
58-3. Pagalba užsienio valstybei.
58-4. Pagalba tarptautinei buržuazijai nuversti komunizmą.
58-5. Užsienio valstybės skatinimas veiklai prieš SSRS.
58-6. Šnipinėjimas kapitalistų naudai.
58-7. Sabotažas kapitalistų naudai.
58-8. Teroristiniai aktai prieš sovietų valdžią.
58-9. Komunikacijų gadinimas kontrrevoliuciniais tikslais.
58-10. Antisovietinė propaganda ir agitacija.
58-11. Dalyvavimas antisovietinėse organizacijose.
58-12. Nepranešimas valdžiai apie kontrrevoliucinius veiksmus.
58-13. Veikla prieš darbininkų klasę caro ir pilietinio karo laikais.
58-14. Kontrrevoliucinis sabotažas.

Kaliniai, kalintys pagal 58 straipsnio kaltinimus, buvo vadinami politiniais kaliniais, tuo būdu skiriant juos nuo kriminalinių ir buitinių nusikaltėlių. Grįžę iš lagerių ir tremties jie negalėdavo gyventi arčiau kaip per 100 km nuo didelių miestų (Lietuvoje — Vilniaus ir Kauno).[7]

Rusijos baudžiamasis kodeksas ir jo 58 straipsnis galiojo Lietuvoje iki 1961 m., kai buvo priimtas Lietuvos SSR baudžiamasis kodeksas[1].

Nuotraukos

Papildoma informacija



  1. 1,0 1,1 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas. Vikipedija, laisvoji enciklopedija, //lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lietuvos_Taryb%C5%B3_Socialistin%C4%97s_Respublikos_baud%C5%BEiamasis_kodeksas&oldid=3600636 (žiūrėta 2012-03-05).
  2. Krimināltiesības. Vikipēdija, brīvā enciklopēdija, //lv.wikipedia.org/w/index.php?title=Krimin%C4%81lties%C4%ABbas&oldid=1492258 (žiūrėta 2012-03-05).
  3. Arvydas Anušauskas. Teroras, 1940-1958 m. Vilnius: Versus Aureus, 2012, 293 p. Šioje knygoje pateikiamas skaičius 142 575, tačiau jis apima tik 1944-1952 m. laikotarpį ir tik išvežtus į Rusijos lagerius asmenis (neapima sušaudytų, žuvusių tardymų metu ir įkalintų pačioje Lietuvoje).
  4. Markas Eli (filosofijos mokslų daktaras, istorikas, Prancūzijos ir Rusijos humanitarinių ir visuomenės mokslų centro Maskvoje direktoriaus pavaduotojas) „Echo Moskvy“ radijo laidoje 2009-09-12
  5. 1954 m. SSRS Vidaus reikalų ministerijos pažyma. Cit. pagal Политические репрессии в СССР (1917-1990 гг.) «Россия XXI» 1994 m. Nr. 1-2. (žiūrėta 2012-03-05)
  6. RSFSR baudžiamojo kodekso (su papildymais ir pataisymais iki 1956 m. sausio 11 d.) tekstas Vikitekoje. (žiūrėta 2012-11-06)
  7. 1957 m. sausio 21 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą uždrausti politiniams kaliniams po lagerio apsigyventi ne tik 100 km spinduliu nuo Vilniaus ir Kauno, bet ir visoje likusioje Lietuvos teritorijoje; šis nutarimas galiojo iki 1988 m.