Iš Kolyma.lt Wiki.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Ketvirtis amžiaus be Tėvynės

Vincas Kubertavičius

Ištrauka – apie etapus nuo Vanino uosto iki Seimčiano (rankraščio 27–39 p.)

LAIVO TRIUME

Pradėjus kalinius grupėmis talpinti į laivą, kalinių tarpe buvo nusivylimas, puolimas į neviltį. Aš juos padrąsinau, kėliau nuotaiką, patariau nenusiminti. Taip bevažiuodami į rytus, vieną dieną grįšime į Lietuvą iš vakarų. Be to, dar priminiau, kad šiandien yra šeši metai, kaip prasidėjo rusų – vokiečių karas. Todėl ir mus kalinius keršydami šiandien krauna į laivą.

Į pavakarę atėjo mūsų eilė. Buvom vėl „šimtinėmis“ atvesti ir patalpinti į triumą laivo dugne. Į laiptais lipančius į triumą kalinius žiūrėjo keliolika porų akių, paniurusių „blatnųjų“, kurie norėjo surasti buvusių stovyklos priešų, dabartinių aukų. Triume jau buvo kimšte prikimšta kalinių. Didžiuliam laivo triume aplink pakraščiais buvo sukalti trijų aukštų mediniai narai. Mes dar suradome vietą ant antrųjų narų. Pasitalpinome veik visi lietuviai vienoje vietoje. Triumo viduryje iš kalinių surinktos mantos, paruoštas „teismo stalas“. Aplink stalą sėdi triumo vyresnieji, jų padėjėjai, išrinktieji, berods „blatnieji“. Po triumą vaikšto, apžiūrinėja kalinius, ieško savo senų stovyklos priešų „sūkų“, taip vadinami tie, kurie išdavę kalinių griežtus įstatymus ar asmeniškai nusikaltę stovyklose. O į triumą vis talpinami grupėmis – šimtinėmis kaliniai.

Mūsų brigadą palaipsniui iš narų iškrapštė ir teko man ir kitiems pasitalpinti po narais ant grindų. Ir čia po keletą kartų „išrinktieji“ apžiūri mus. Ieško „vadeivų sūkų“, Suradę tempia prie „teismo stalo“, kur sėdi einantieji „teisėjų“, „prokurorų“ pareigas, „blatnieji“. Surastajam kaltininkui teismas greitai nustato kaltę. „Prokuroras“ – vienas iš „blatnųjų“ vadeivų – greitai ištaria nuosprendį: „Užsmaugti, užrišant ant kaklo rankšluostį ar virvę“. Maldavimai pasigailėti ar prisipažinimai nieko nereiškia. Nuosprendis vykdomas. Taip vieną pasmaugtųjų atnešė po mūsų narais. Laimė, kad paguldė ne prie manęs, o už mano bendrakeleivio Ivančiaus. Visus mus triume kalinius įspėjo: kad ligi etapo kelionės laivu pabaigos niekam apie įvykdytus mirties nuosprendžius neprasitartume, nes pranešusio laukia toks pat mirties sprendimas.

Per tą keletą valandų buvimo triume, buvo vykdomi keli panašūs nuosprendžiai, užsmaugiant rankšluosčiu. Lavonai buvo talpinami po narais įvairiose triumo vietose. Gal ne visai malonu kuomet „išrinktieji“ žiūri į tave ir ieško aukos. Gali ir apsirikti arba atsirasti tie, kurie atpažins tave nuskriaudusį kur nors kalėjime, persiuntimo punktuose ar stovyklose. Mūsų laimei ir vėl mūs lietuvių abi brigadas iškvietė išeiti iš triumo į denį.

KELIONĖ OCHOTSKO JŪRA

Išėjusius iš triumo, denyje išrikiavo abi brigadas, iš visų išrinko po 40 darbams tinkamų kalinių. Likusius – senius, ligotus – grąžino atgal į triumą. Mane, nors apsilpusį, brigados vyrai pasiėmė į dirbančiųjų skaičių. Pranešė, kad kelionės metu mūsų brigados nešios maistą į triumus iš laivo deny pastatytų lauko virtuvių. Ir vėl mūsų brigadai atiteko antroji pamaina. Pirmoji brigada rikiavosi priešais kareivių sargybas. Paskirstymą vedė laive vadovaujanti vadovybė „angelų sargų“, skirstė sargybas, virtuvių virėjus ir mus maisto nešiotojus. Mums davė didelę kajutę deny laivo gale prie virtuvių ir ten ligi kitos dienos, sargybų keitimosi valandos, ilsėjomės.

Iš Vanino išplaukėme 1947 m. birželio 23 d. rytą laivu „Minsk“. Jūrą gaubė žemi balti debesys, oras atšalo, bangos daužė laivo kraštus. Plaukėme pro Sachaliną ir visą dieną matėsi salos akmeniniai aukšti horizontai, dengiami žemų baltų debesų.

Vakarop kartu su sargyba perėmėm maisto nešiotojų pareigas, nešiojom į laivo triumus maistą, medinėmis bačkutėmis. Iš šonų pritvirtintoms dvi lazdos, dėl nešiojimo. Dieną nešioti maistą, miltų košę su pupelėmis buvo nesunku, bet vakare patamsėjus nematydavau kur eiti. Todėl aš ėjau paskutinis ir mano bendradarbis pasakydavo, kur reikia perlipti vamzdį, slenkstį ar kitą kliūtį. Triumuose kalinius maitino tik vieną kartą per parą, kol išvirdavo, išdalindavo, bačkučių trūko, teko laukti kol atsilaisvina, taip visa para praeidavo. Buvo atsitikimų, nešant maistą kaliniai pargriūdavo, išversdavo košę, tada susemdavo nuo laivo „palubės“, prašydavo virėjų, kad įpiltų papildomai. Virinto vandens kibirą, kitą įpildavo į košę ir taip pamaitindavo visus. Žinoma kaltininkus gerokai apkuldavo ir net kartais į triumą įkišdavo vietoje mirusių. Mus nešiotojus maitino irgi tik kartą, kuomet baigdavom nešioti maistą. Naktį nešdami maistą, kur tamsoje iš bačkutės su mediniu šaukštu užsrėbdavom. Kažkur vyrai susirado skardinę dėžutę ir į ją įsipildavom srėbalo. Ta skardinėlė eidavo iš rankų į rankas, net sekančiai pamainai perduodavome.

Iš triumų prie liukų stovėję „vyresnieji blatnieji“ pranešdavo, kad triume yra lavonų ir juos reikia iš triumų paimti. Lavonų surinkimui ir laidojimui buvo sudaryta atskira brigada. Kartą dėl įdomumo ir aš žiūrėjau laidojimo apeigas laive. Lavoną atnešė į užpakalinį denio galą, ten dalyvaujant sargybų ir lydinčių personų viršininkams, nuo mirusio paėmė pirštų anspaudus, surašė kažkokį aktą, ant ilgos lentos paguldę lavoną pririšo virvėmis ir dar galvos gale, prie lentos pritvirtino krumpliaratį, pūdo ar daugiau svorio, per laivo galą paleido lavoną. Laivas plaukia ir krentantis lavonas ore tolsta nuo laivo ir taip padaręs paskutinį skrydį už 20-30 metrų pasineria jūros bangose. Kiek dar kelionės bus vandens gelmėmis, kol pasieks jūros dugną? O ten amžiną ramybę sudrums jūrų gelmių gyvūnai. Nenoromis pagalvoju, gal ir manęs toks likimas laukia, nors numirusiam tas pat, bet aš kažkodėl nenorėčiau to numirėlio vietoje būti.

Plaukiant jūra trečią – ketvirtą parą ištiko štormas. Nuo denio bangos užliedamos nunešė bačkas, lentas. Virvėmis pririšo visa kas buvo denyje, net virtuves „mūsų maitintojėles“ pritvirtino viela. Laivą mėtė iš šono ant šono ir gan sunku buvo paeiti su bačka pro teškančius vandens purslus, kur atsimušę į laivo šonus tyško didžiule srove per visą denį. Per šėlstančias jūros bangas, rūką nieko nematyti ir laivas atrodė lyg pakibęs ore skrenda ir neria į prarają. Kaliniai net pradėjo būkštauti, kalbėti, lyg tyčia mūsų laivą išleidę į jūrą nuskandinimui kartu su kaliniais. Anksčiau būk tai tokių laivų nuskandinimų su kaliniais būdavę, ar ne tiesa?

Rytą baigiant maitinti, virėjas man su draugu įpylė kibirą srėbalo. Aš norėjau pakelti ką nors savo miegančių draugų padėti valgyti, bet „bendrasriubis“ sudraudė kelti, kol patys nepasisotinę. Ir taip įkibę į kibirą nepadėjome šaukštų, kol liko tuščias kibiras. Tiesa, palikus mažesnei pusei kibiro sriubos, valgant mums prisidėjo dar trečiasis atsitiktinai atsikėlęs valgytojas.

Penktą plaukimo parą baigėsi mūsų maisto nešiojimas, nes baigėsi maisto produktai. Mūsų abi brigados likome be darbo. Į triumus mus nevarė, paliko denyje esančioje patalpoje, nors ankštoka, bet gulėti buvo galima. Plaukdami laivu laukėm kelionės pabaigos, nes pažadėjo už nemaitintas dienas atiduoti duona, kai priplauksime krantą. Audra jūroje pamažu aprimo ir anksti rytą birželio mėn 29 dieną, dar mums miegant priplaukėme krantą, kur nežinojom... tik aukšti kalnai pasipuošę sniegu viršūnėse ir niūrūs žemyno kontūrai liudijo čia esančio rūstaus klimato kraštą.

Laukti teko ilgai, kol pagaliau iš laivo prasidėjo kalinių evakuacija. Ji ėjo tūkstantinėmis kalinių grupėmis. Į trečią ar ketvirtą koloną patekom ir mūsų lietuvių nešiojusių maistą brigados. Ir taip vėsoką apsiniaukusią Petrinių dieną įkėliau koją į Kolymą.

SVEIKAS, MAGADANE

Mūs nusitęsusią kilometrinę kalinių koloną, akmeniniu trapios uolos grindiniu grystu pajūrio keliu, lydėjo nedidelis skaičius sargybinių. Pajudėjom iš Nagajevo uosto į netolimą už 2-3 km esantį miestą Magadaną. Ėjome apiplyšę, alkani, vos kojas vilkdami ir daužydami tą akmenuotą kelio grindinį. Kur besižvelgsi aukšti uolėti, sniegu padengti viršukalniai, kalnų šlaitai. Jokios žalumėlės, tik uolėti skardžiai. Dengiantys kalnų viršūnes balti debesys dar daugiau niūrino šią nežinomą tolimą šalį.

Priėjus arčiau miesto prasidėjo kalinių stovyklų – stovyklos. Vienaukščiai ilgi barakai. Visur aplink apraizgyti spygliuota vielų tvora. Nubaltinti barakai kalkėmis paryškino dar labiau barakų galuose esamas juodas durų kiaurymes, pro kurias lengva įeiti, o išeiti net pro adatos skylutę neišlysi. Čia ir išryškėjo kas yra laisvė.

Į vieną tokią spygliuotų vielų užtvarą suvarė ir mus, ten yra barakai, bet jie prikimšti pilni kalinių iš laivo. Lauke visokių driskių, apiplyšėlių pilna, knibždėte knibžda. Apsistojame abi brigados lauke vienoje vietoje, lyg avys suvarytos į užtvarą. Sutariam visi laikyti vienybę, kad iš mūsų neatimtų dar esamus geresnius daiktus. Maitinti čia nemaitina, net ir virvių čia nėra. Grupėmis pradėjo vesti į pirtį, o iš pirties į kitas stovyklos zonas. Čia jau nebegrąžino. Šis skaitėsi persiuntimo karantininis stovyklų punktas. Mums šioje stovykloje ilgai būti neteko, prisiėjo ir mūsų brigadų eilė eiti į pirtį.

Ėjome daugiau kilometrą naujai statomo Magadano gatvėmis. Čia statybose ir kituose darbuose dirbo tik vieni kaliniai. Viduryje miesto keletas namų buvo pastatyta, arba statoma dviaukščiai – mūriniai. Šaligatvių nebuvo, bet gatvės buvo išpiltos akmens trapia uola, kuri einant čežėjo ir trupėjo po mūsų kojomis. Priėjome pirtį. Reikėjo laukti savo eilės. Laukdami prie pirties pastebėjome, kad įeinantieji kaliniai į pirtį atsisveikina su savo skarmalais ir visomis neštomis terbomis. Įėjome ir mes pagaliau į pirtį. Nusirengimo kambaryje pirties tvarkdariai ir jų padėjėjai nusižiūrėję geresnį rūbą grobsto sau, o kalinius, išrengtus iki „Adomo kostiumo“, varo į pirtį. Čia ir prasidėjo atsisveikinimas su savo manta. Aš riktelėjau: „Vyrai, gerų rūbų nepalikit, neatiduokit. Draskykite viską“. Aš pats pirmas primynęs savų lietuviškų kavalerijos kailinukų rankoves perplėšiau per pusę. Tą padariau su kelnėmis ir frenčiumi. Mano pavyzdžiu pasekė ir kiti. Draskė viską kas geresnio ir metė į krūvą. Budintys pirtininkai šaukė: „Ką darote, nedraskykite!“ – bet jų niekas neklausė. Draskėm viską, net dulkės kilo.

Įeidamas į pirtį, norėjau įsinešti rankšluostį ir užrašus darytus traukinyje važiuojant, bet stovintysis tvarkdarys prie durų tą visą iš manęs atėmė. Pirtyje vanduo buvo šiltas, skiautelė muilo, taigi išsiprausėm gana gerai, kad galėtume apsivilkti naujais kalinių rūbais. Iš pirties išeinantiems pro kitas duris išdavinėjo naujutėlius baltinius, apatines ir viršutines kelnes, švarką, vatinuką, kepurę ir batus. Viskas ką tik iš po adatos ištraukta. Iš pirties išėję net nepažinome vieni kitų, mat įprastus rūbus palikus pirtyje ir aprengtiems nauja „lagernykų“ uniforma, suvienodėjome ir tik vėliau pripratome prie naujo apdaro.

PO PIRTIES MAGADANE

Čia pat prie pirties iš lauko virtuvių, gal iš laivo atvežtų, buvom pamaitinti sriuba. Gavome už kelias dienas negautą duonos davinį ir po 2-3 silkes. Silkės buvo didžiulės ir gražios. Grįždami iš pirties, kelyje eidami valgėme duoną, o silkes prie virtuvių surijome. Netaupėme ir duonos, nes ką suvalgai tai tavo, o nusinešus į stovyklą, gali atimti. Grįžusius po pirties patalpino jau kitam stovyklų kvartale. Čia buvo barakai kalinių patalpinimui ir mūsų brigada pasitalpino viename iš jų.

Šioje stovykloje barakai platūs, šonuose ir gale barako dvejų aukštų mediniai narai, viduryje didžiulė platuma su įtvirtintais mediniais stulpais laikančius balkius ir lubas. Pasitalpinome visa brigada kampe ant narų, bet ten ilgai nešilome, nes atvedamieji iš pirties kaliniai būriais užėmė visus narus ir atėjusieji vėlesni pradėjo ieškotis sau patogesnių vietų naruose. Taip palaipsniui mus ir kitus silpnesnius iškrapštinėjo iš narų. Susispietėme prie stulpo barako gale, nedrįsdami nei vienas pasipriešinti.

Pagaliau man trūko kantrybė, nes pradėjo net ir rūbus keitinėti, nes ne visi kaliniai buvo iš laivo, o buvo iš čia esamų stovyklų atvaryti. Šie kaliniai jau buvo praradę ar nuplėšę savo kalinio rūbus, todėl pasiūliau pasipriešinti visai brigadai. Pradėti pasipriešinti nebuvo pirmutinio, todėl pasisiūliau aš, žinoma man pradėjus muštynes, kad kiti paremtų. Taip sutarus, vienam iš pradėjusių nurenginėti vieną mūsų brigados lietuvį, priėjęs ir smogiau užpuolėjui į snukį. Prie manęs prisidėjo ir kiti lietuviai. Po nedidelės grumties, o didelio triukšmo apgynėm savąjį narų ir prie narų užimtą kampą. Nuskriaustieji „sūkos“ ar „blatnieji“ žadėjo su mumis atsiskaityti, kelionėje ar stovyklose. Todėl mes į tualetą, ar prie vandens ėjome grupėmis 4-6 žmonės. Per tą trumpą dviejų dienų laiką nesugebėjo mūsų priremti prie sienos. Į barakus prisikimšo tiek kalinių, kad pro stačius praeiti buvo sunku, o praeiti reikėjo, nes man suskaudo viduriai. Gal nuo naujo klimato, gal nuo vandens, kurį nevirintą iš pastatytų bačkų lauke gėriau, matyt, prisidėjo ir toji gauta sūri silkė, kurios ir šioje stovykloje davė negailėdami. O silkė vandenį myli. Prie vandens ir tualetų susidarydavo eilės ir ten tekdavo laukti. Į tualetą vis dažniau ir dažniau tekdavo bėgti. Eidavome grupėmis, nes lauke slankiojančių būtybių buvo pilna, pavienius išėjusius kur nors prispausdavo ir grįždavo be savo naujojo rūbo, o tik skarmalais pasipuošę.

Pirma Kolymoje naktis prabėgo net nepastebėta, nes šviesios nakties laikas prabėgo kaip diena. Nusnaudėm kaip galėjome, pasikeisdami naruose, ar prie narų susimetę į kupetą. Sekančią dieną iš ryto pradėjo kalinius pavardėmis, pagal abėcėlės tvarką šaukti. Skirstė brigadomis, maitino, per vartus išvestus sodino į automašinas ir su keliais lydinčiais sargybiniais išvažiuodavo į nežinomas Kolymos krašte esamas stovyklas. Į vakarą mūsų stovykloje kalinių masė praretėjo. Į tas etapines brigadas papuolė ir mūsų lietuvių po vieną, kitą, kurių pavardžių pirmosios raidės sekė pagal abėcėlę. Galų gale ir mus likusius brigadoje kalinius pamaitino. Gavome duoną, sriubą ir dar sūriąją silkę.

Aš vis lankausi tualete nors ten sėdint nieko tokio nebūna, nėra iš ko, bet sėdėti vis vien reikia. Jaučiu skausmą viduriuose ir didelį silpnumą. Naktį praleidžiame laisviau, truputį gavau ant narų pamiegoti. Kitą dieną – liepos pirmąją – iššaukia ir mane. Grupuoja į brigadą, kurion dar papuola keletas lietuvių, kurių pavardės prasideda raidėmis G, K, I. Maitina pietumis, išduoda duoną, sriubos aš vis vien nevalgau bijau, kad kelionėje nepaskleisčiau smarvės. Troškina, geriu tik šaltą vandenį, skaidrų, nevirintą, Kolymos. Po nedidelio patikrinimo iš bylų, rikiuoja, veda pro stovyklos vartus, sodina į automašinas – kėbulan ant grindų. Lydimi dviejų sargybinių, vienas kėbule ant kabinos, antras sėdi kabinoje. Išvažiuojam keletas automašinų nežinoma kryptimi, nežinomais vingiuotais, kalnuotais šio krašto keliais.

KOLYMOS KELIAIS

Oras gražus, „kuzove“ susikiūtinę tursom, kas snaudžia, kas patyliukais kalba. Čia jau nėra lietuviškos brigados vienybės. „Kuzove“ esame du lietuviai, kitose automašinose yra dar keli, o šiaip daugiausiai rusai. Sargybinis virš kabinos įsitaisęs, laidžia po vieną pajudėti, pasėdėti. Šiaip didelio griežtumo nereikalauja. Vietomis trumpam sustojam aplaistyti krūmų. Kuo toliau nuo Magadano, tuo daugiau uodų. Kai važiuoji nieko nesijaučia, kai sustoji tuoj apipuola gausybės uodų. Medžiai jau žaliuoja, panašūs į mūsų egles (epušės), bet spygliai sužaliavę tik šiemet. Važiuojam trapios uolos grįstais keliais, kalnų šlaitais, vingiuotais suktais su įkalnėmis ir nuokalnėmis. Kur ne kur matosi viena kita trobelė ar stovyklų barakai, o šiaip kur tik pažiūri stūkso aukštų kalnų viršūnės. Vietomis dar matosi kalnų viršūnėse sniegas.

Vakarop privažiuojame keletą barakų ir palapinių vietovę, vadinamą „palatka“. Čia mus išlaipina iš automašinų ir pasako, kad čia būsime maitinami, o gal ir nakvosim. Čia sutikome anksčiau už mumis išvežtus kalinius. Prie lauke sukaltų stalų ir suolų stovi lauko virtuvės ir eilės tvarka maitina, duoda „balandą“. Prieina ir mūsų eilė. Sodina už stalų po 10, atneša cinkuotą dubenį „balandos“ kur pirtyje prausėmės ir valgyk kaip nori, nei šaukšto, kad ranka semk. Aš savo šaukštą medinį Magadano pirtyje praradau. Pas mane apetito nėra, nors ir alkanas, valgyti nenoriu. Pasižiūriu ir nueinu. Norėtųsi kur prigulti, jaučiu silpnumą. Mums kaliniams leidžia po kaimelį laisvai vaikščioti, neišeinant už kaimelio ribos. Sutinkame lietuvių, taip pat vežamų į stovyklas. Moterys atvežtos keletą valandų anksčiau ir patalpintos viename iš barakų. Skundžiasi, kad prie jų kimba įsisiautėję kaliniai, virėjai net prižiūrėtojai, norintys trumpalaikės meilės.

Man moterys duoda kažkokių vaistų išgerti ir vedasi į baraką, guldosi pas save ant narų. Čia aš galiu pailsėti, o kartu ir užtarti jas nuo „lagerinių“ meilužių. Tuomet buvo vakaras ar naktis, dar nesusigaudžiau, nors barake truputį patamsėję, bet gana šviesu. Tik mano laimei, barake uodų buvo žymiai mažiau nei lauke, kurie nedavė ramybės. Buvo atsiradę priekabių kalinių, kurie kibo prie jaunos lietuvės mergaitės, bet kaip aš gulėjau prie jos ir dar keli lietuviai užtarėm mergaitę. Tarp lietuvių moterų praleidau gal porą valandų ir vėl mus sodino į automašinas ir šviesią naktį tęsėm kelionę toliau. Aplinka nesidomėjom, susisiautę į „bušlatus“ miegojom, naktį buvo šaltoka ir taip praslinko likęs kelias su kaip kur riogsančiomis trobelėmis ar stovyklų barakais, o aplink tik kalnai, kloniai ir didžiuliai miškų plotai – taiga.

Rytą jau saulutei patekėjus, privažiavom klonyje prie didelės upės esantį kaimelį Srednekaną. Čia mus išlaipino ir leido apsistoti dešinėje kaimelio pusėje, prie nedidelio upelio, įtekančio į upę Kolymą. Aikštelėje prie nedidelės kaimelio pirties ir įsikūrė mūsų stovykla. Gyvenome lauke kartu vyrai ir moterys vežami į stovyklas. Man labai silpna, kankina troškulys. Geriu šaltą, šaltą skaidrų ir skanų vandenilį ir vis bėgioju į uždengtą vyrams būdelę. Mums leidžia nedidelėmis grupelėmis vaikščioti kaimelio ribose. Moterys pataria ir parenka bruknių šakelių, iš kurių išverda man arbatą. Geriu, bet nieko geresnio nesijaučiu. Dieną saulutei šildant truputį pamiegu. Vakare vėsiau, leidžia nedidelius lauželius kūrenti, gintis nuo uodų, kurių čia gausybė ir neapsiginsi, ypatingai vakare, o apie miegą ir negalvok. Uodai paskutinį kalinio kraujo lašelį išgertų, nepagailėtų.

Taip mes Srednekano aikštelėje prie upelio Srednekanta, kuri ten pat įteka į Kolymos upę prabuvom tris dienas ir dvi naktis. Gerai, kad buvo gražūs, nelietingi orai. Tomis dienomis maistui gavome tik duonos 500 gr. į parą. Sriubų niekas nevirė, be to aš ir valgyti negalėjau ir nenorėjau. Liepos mėn. 4 d. vakarop įsakė ruoštis tolimesnei kelionei. Pradėjo grupėmis vesti į netolimą prieplauką.

UST-SREDNEKANAS – SEIMČIANAS

Nusileidus žemyn keliuku pro ilgą medinį sandėlį, prie Kolymos upės kranto stovėjo ką tik pakrauta nepilna barža akmens anglių. Barža buvo dengta lentų stogu ir mus kalinius vyrus ir moteris patalpino į dvejas atskiras sekcijas – triumus. Visi buvome stipriai išvargę, išsikamavę, pora parų būdami lauke ant gryno akmeninio grindinio, pjaunami neapsakomos gausybės uodų, baržos triume jautėme suradę namus. Silpnesnieji taisėmės savo vatinukus ant suodinų, dulkėtų akmens anglių, surasdami sau puikų nakčiai guolį, o stipresnieji „prityrę“ kaliniai ieškojo meilės deivių „romantikos“. Jaučiau išplaukiantį garlaivį, kuris traukė baržą ir tuoj pat užsnūdau.

Kiek laiko plaukėme ir kaip nejutau kelionės upe, tik rytą saulutei gerokai pakilus, pažadino šurmulys. Kažkokioje prieplaukoje apaugusioje krūmais, iškeldinėjo moteris kalines iš baržos prie vienintelio medinio namuko. Iš čia kelių sargybinių lydimas moteris nuvedė siauru keliuku, einančiu tarp aukštų krūmų į moterų kalinių stovyklą, esančią prie sovchozo „Verchnij Seimčian“. Visa nusidriekusi moterų kalinių kolona mosuodamos ne visai švariais, įvairiais skarmalais dingo keliuko krūmuose, lydima nesuskaičiuojamų milijonų uodų. Mūsų barža traukiama garlaivio, plaukė toliau Kolymos upe, panašia į mūsų Nemuną, tik vietomis turinčią salų ir upių intakų. Šį kelio ruožą upe galėjau su įdomumu stebėti. Dešiniajame upės krante rėmėsi keli aukšti uolos aptrupinti kalnai. Kairiajame upės krante lygumose miškų masyvai tęsėsi ligi „Jakutsko kolūkio“ prieplaukos, kur mūsų kelionė baigėsi Kolymos upe.

Šioje vietoje yra nedidelis keleto medinių namukų kaimelis, kuriame gyvena vietiniai gyventojai jakutai. Mūsų kalinių kolona išlaipinama iš baržos ir vedama keliu panašiu į visus Kolymos kelius grįstu trapiu akmens uolos ir iškastų šalikelių griovių supiltu žvyru. Šalikelėse pelkynai ir jaunų maumedžių tankumynas pilnas uodų, uodelių. Keletas silpnesnių kalinių, jų tarpe ir aš, nespėjame eiti su visa kolona. Einame atsilikę tą paskutinį kelionės kelią, apie 6 km ligi persiuntimo punkto stovyklos „Nižnij Seimčian“.

Toji kelionė man buvo sunkiausia, etapuose nualintas organizmas, dar prisidėjusios „triznelės“ taip buvau nusilpęs, kad vos vilkau kojas ir dar tūpčiojau į krūmus, nors nebuvo nuo ko tupėti. Mūsų koloną vedė tik keli sargybiniai. Einančius neragino skubėti, o atsilikusiems nurodinėjo tik kur eiti. Iš čia juk nepabėgsi, apie bėgimą mintys dar prie Baikalo ežero išgaravo. Atsilikęs nuo einančios kolonos gal puskilometriu priėjau „Nižnij Seimčian“, tai rajono centras, su vienaukščiais mediniais namukais ir keletu išsimačiusių pavienių barakų, tik be spygliuotų vielų. Gretimai už miestelio yra kalinių persiuntimo punkto stovykla. Vienintelis siauras keliukas einantis pro išretėjusį maumedžių gojelį, atveda prie sargybinės vartų. Patikrinus pagal asmenines bylas ir kalinių pavardžių abėcėlę, suvedė į stovyklą, suskirstę brigadomis, pamaitino ir pirmąjį kartą gavome 700 g duonos. Visus naujai atvykusius etapu kalinius patalpino į vieną baraką.

PERSIUNTIMO PUNKTE SEIMČIANE

Pirmiausiai krito į akis didžiulė švara stovykloje. Iššluoti takeliai, žolynai aptverti žemomis medinėmis tvorelėmis. Klombos prisodintos gėlių, maumedžių medžiai auga tarp barakų, o prie aikštelių ir reklamų stendų prikaišiota jaunų maumedžių medelių. Stovyklinės tvarkos ir darbo rezultatų stendai dailininkų išpiešti pagal viršininkų nurodymus ir skonį. Stovyklon praėjus „vachtos“ vartus - tiesus kelias su iškastais šalikelėse grioviais tęsiasi per visą stovyklą. Kairėje pusėje kelio yra prižiūrėtojų, viršininkų ir kultūrinio skyriaus pastatas, toliau – virtuvė su valgykla. Toliau, prie valgyklos tvoros, lavoninė – „morgas“. Kelio gale eilė tualetų. Dešinėje kelio pusėje aikštė, toliau šonu į kelią trys dideli, ilgi barakai su atskiromis įėjimo sekcijomis į abu barakų galus. Dar toliau, dešiniame stovyklos zonos gale – keliomis eilėmis spygliuota viela aptvertas barakas su mažu nameliu – „karceriu”.

Pirmąją naktį Seimčiano persiuntimo punkto stovykloje praleidžiu gulėdamas ant grindų, nes buvo perpildytas atvežtų kalinių barakas.Visi narai buvo užimti, bet grindys švarios – lentinės, taigi, į „bušlatą” įsisukęs galėjai miegoti. Atvykusius iš karto pradėjo vesti į pirtį grupėmis. Vedė ir naktį. Kelis kartus bėgau į tualetą. Ta darė ir kiti kaliniai. Prie tualeto susidarydavo eilutės. Barako viduje naktį veik nesutemo, truputį „pabliednėjo” ir vėl švito. Naktį su barakų „nevalnių“ žinia kažką mirtinai užpjovė, suvesdami senas kalinių sąskaitas. Sulietas krauju grindis išplovė, o lavoną, į antklodę susukę, paguldė naruose. Tik rytą, jau įdienojus, kai mūsų brigada išėjo į pirtį, barako „nevalnas“ pranešė stovyklos vadovybei, kad yra barake lavonas, kurį įsakė išnešti į „morgą“.

Pirtis buvo dešiniame stovyklos šone, už zonos. Vedė mus kalinius pro „vachtą“. Sargybinis skaičiavo tik išeinančių kalinių skaičių. Pirtyje prausėmės iš cinkuotų indų. Vanduo buvo šiltas ir šaltas. Išsiprausėm kuo puikiausiai. Po pirties apsirengimo kambaryje neradau savo naujų baltinių, kuriuos gavau Magadano pirtyje. Šone ant suolo gulėjo numesti kažkokie surudę, susiglitavę skudurų gabalai. Galvojau vilktis ir tais suplyšusiais, nes be tų suplyšusių skudurų negausi naujų baltinių. Besižvalgydamas pastebėjau jauną vaikėzą, jau apsivilkusį naujais baltiniais. Nieko neklausęs, kiek tada jėgų turėjau, trenkiau į ausį tam vaikėzui ir priverčiau nusivilkti baltinius ir atiduoti man. Pirties prižiūrėtojai užpuolė mane, kam aš į juos nesikreipiau pagalbos, o pats ėmiausi atsiiminėti jėga baltinius.

Pirtin įeinant visi „blatnieji ir sukos“ išgraibstė prausimosi indus ir iš manęs atėmė. Teko laukti kol pirmieji nusiprausę atlaisvino indus ir tik tuomet prausiausi. Dėl to gal išėjau paskutinis. Išėjęs radau jau išsirikiavusius ir laukiančius manęs kalinius. Brigadininkas „baltarusas“ prikibo prie manęs. Jam buvo pasiskundęs tas snarglius, kurį dėl baltinių mušiau. Čia pat keli kaliniai ėmė mane mušti. Parmušė ant žemės, spardė kojomis ir vis kartojo: „Čia tau ne Baltarusijoje, kur karo metais lietuviai smaugė „baltarusus”. Čia mes su tavim atsiskaitysim.“ Gal būtų stipriai primušę, bet, mano laimei, sargybinis, esantis sargybos bokštelyje, iššovė porą kartų ir įsakė liautis muštis, išsiskirstyti, o jei ne – šaus į minios vidurį. Aš, pajutęs sargybinio šūvius ir įspėjimus, pradėjau garsu šaukti „karaul“, tik tada nuo manęs atsitraukė mušusieji ir su visa brigada patraukė stovyklos „vachtos“ link. Aš, palikęs vienas, parėjau paskui brigadą tik sargybinio įtikintas, kad manęs stovykloje niekas nemuš.

Grįžę į stovyklą radome jau beformuojančias naujas darbo brigadas. Aš papuoliau į kitą brigadą, kuri tvarkys kelius kažkur 23 kilometre. Visiems išdavė nuo uodų sietelius „nakamarnykus“ – baltos spalvos medžiaginius maišelius, uždedamus ant kepurės, priekyje su juodu sieteliu, taip, kad pasikišus po apykakle maišelio galą, neprieina uodai prie veido, o tik girdisi įkyri uodų muzika, zyzimas. Už poros valandų įsakė rikiuotis paskutinei apžiūrai prieš išvykimą į darbus. Šioje brigadoje brigadininkas buvo geras vyras ir man jis patarė neiti iš stovyklos sergančiam. Darbe gyvensime kažkokiame suręstame kelininkų barake. Ten nebus jokios medicininės pagalbos, teks tik keliuose darbus dirbti. O susirgusiems tik viena pagalba – atveš į stovyklą tik kai būsi miręs. Pradėjo brigadas paeiliui išleidinėti per „vachtą“ į darbus. Atėjo ir mūsų brigadai eilė. Čia brigadininkas pasakė ir aš pasiskundžiau, kad sunkiai sergu. Sanitaras davė termometrą palaikyti – patikrino. Mane ir dar keliolika kalinių išskyrė, nuvedė į mūsų anksčiau gyventą baraką. Čia jau buvo baltais užklotais pakloti narai. Kitas sanitaras patikrino mano temperatūrą, davė kažkokių „gydomųjų miltelių“ ir liepė gulėti. Maitino iš mūsų gautos duonos „paikės“ džiovintais džiūvėsiais ir ryžių sriuba. Sriuba tik vadinosi „ryžių“, nes bliūdelio vandenyje plaukiojo vos keli ryžiai. Kai pavalgydavau, tai iš karto ir bėgdavau į tualetą. Tie nevirškinti ryžiai taip greitai prasmukdavo per vidurius, kad net kartais nespėdavau atbėgti iki tualeto.

Šiame barake „prasimūčinau“ trejetą dienų, kol laikinąją persiuntimo stovyklos ligoninę likvidavo. Sveikesnius kalinius į darbą išvarė, o mane liepos 10 d. pasiuntė į centrinę kalinių ligoninę. Davė kažkokį popierių nunešti ir vieną, be sargybos, išleido. Tuos 500–600 m iki ligoninės ėjau ilsėdamasis gal tris kartus. Buvau taip nusilpęs, kad vos eidamas kojas pakėliau.

CENTRINĖJE KALINIŲ LIGONINĖJE

Kalinių ligoninė – krašte miestelio, krūmuose, apsėsta milijonais beširdžių uodų, aptverta spygliuotos vielos vienos eilės tvora. Prie įeinamų vartų nedidelė sargybinė būdelė su budinčiu sargybiniu. Įėjus vidun į ligoninės užtvarą, prieš akis – du barakai lygiagrečiai stovintys, šonu. Kairiajame užtvaro kampe – lavoninė (morgas). Arčiau prie vartų virtuvė – barakas, kurio antrame gale palata ligoniams.

Po nedidelės apžiūros mane pasiuntė į pirtį. Pirtis buvo dešiniau, už vielų tvoros, gretimai su laisvųjų ligonių baraku. Pirtyje prausiausi vienas ir turėjau laiko pasižiūrėti į save. Kaulų kauleliai, visi sąnariai išsišovę: lyg skeletas balta marška aptrauktas – taip aš tada atrodžiau. Išsipraususį perrengė ligonio rūbais. Grįžusį pasvėrė ant svarstyklių – 47 kg. Ir paguldė į terapinio – vidaus ligų barako sekciją, palatą. Čia keliomis eilėmis lovų gulėjo virš 30 ligonių. Šioje palatoje išgulėjau tik keletą parų, kol kiti ligoniai pradėjo skųstis daktarei, kad aš dažnai vaikštau į tualetą, neduodu ramybės, o gal net gadinu orą palatoje. Tada mane daktarė pervedė į „panosnykų“ – mirtininkų palatą prie virtuvės.

MIRTININKŲ PALATOJE

Įėjimas į barako sekciją-palatą iš galo barako nuo rytinės lauko pusės. Siauras koridorius, kurio dešinėje pusėje du tualetai. Siena be langų, už jos yra virtuvės sandėlys. Gale koridoriaus langiukas į virtuvę, per kurį ligoniams išduoda maistą. Antroje koridoriaus pusėje, nepriėjus poros metrų ligi koridoriaus galo – durys į kairę. Čia ir yra „mirtininkų“ palata. Naujoje palatoje įėjus dešinėje prie sienos – mano lova. Toliau gretimai dar dvi lovos. Kitame, kairiajame palatos šone – 5–6 lovos, o viduryje palatos stalas. Ligoniai čia gulėjo dažniausiai sergantys dezinterija ar šiaip su „triznele“.

Pusryčiams ir vakarienei gaudavome po dvi skliauteles džiovintos duonos ir 120–150 g saldintos arbatos. Aš buvau tiek nusilpęs, kad ir arbata užsigerdamas negalėjau praryti duonos džiūvėsių. Burnoje maldavau, kramtydavau ir niekaip negalėjau nuryti. Pietums atnešdavo ryžių viralą, kur vandenyje plaukiojo kelios ryžių kruopos, ir vėl porą džiuvėsėlių. Tą vandenį nupildavau, o kruopas radęs suvalgydavau. Taip ir likdavo vienas kitas džiūvėsėlis nesuvalgytas. Daktarė tą matė. Gal ir gerai, kad aš nemokėjau rusų kalbos, nes lankanti ligonius vyresnioji daktarė silpnesniems ligoniams išrašydavo papildomo maisto. Lyg pasmerktajam mirti leisdavo pasirinkti ko nors prieš mirtį. Pagal pageidavimą išrašydavo porą blynelių, keptos žuvies gabaliuką, ar dar ką nors ligoniui pageidavus. Tą papildomą maistą duodavo tik kartą, per pietus. O antrųjų pietų ligonis nesulaukdavo. Pasikankinęs arba visai ramiai užmigdavo amžinuoju miegu. Dar pavakare atnešdavo iš duonos miltų (išskirtų iš 25 g ligonio davinio) išvirtą ir išraugintą „kvasą“ – pusę puoduko mielių, apie 100 g. Aš jų negerdavau, nes žinojau, kad mielės dar daugiau sukelia viduriavimą. Atnešdavo ir virinto vandens „kipitoko“. Aš net galvą antklode užsidengdavau, kad tik nematyčiau, kaip geria.

Gerti taip norėjosi! Apie valgį net nepagalvodavau, o svajojau, kaip atsigerti ko nors šalto. Prisiminiau ne kartą, kaip 1939 m. dirbdamas miškotvarkos darbuose Panausupio paliose, ištroškęs gėriau prie Igliškėlių bažnytkaimio pievose tokį švarų, skaidrų ir šaltą vandenį. Kaip man jis patiko! Galvojau: jei kada dar grįšiu į Lietuvą, tai važiuosiu prie to šaltinio ir gersiu, gersiu... Koks aš buvau kvailas, kai Igliškėliuose per atlaidus karštomis vasaros dienomis vaikščiojom sušilę bažnytkaimio gatve! Ir kodėl tada nesėdėjome prie to tyraus, šalto šaltinėlio? Tokios buvo visos mano svajonės – apie šaltinėlį.

Silpnesnieji ligoniai, negalintys net pasikelti, visą laiką „savo reikalus“ atlikdavo lovose. Kas po savim, kas į „antelę“. Bet nemalonus kvapas sklisdavo po visą palatą. Girdėdavau, kaip sveikesni ligoniai aptardavo, kad tą ar kitą ligonį reikia pasmaugti, kad negadintų palatoje oro. Ir taip su keliais silpnaisiais ligoniais pasielgė. Paėmę rankšluostį ar su paklode pasmaugė ir dar paguldė lovoje veidu į sieną, kad galėtų suvalgyti mirusiojo pusryčius, pietus ir vakarienę. Iš silpnesnių ligonių, kurie nesuvalgydavo savo maisto, atsirasdavo tokių šakalų, kurie jį paimdavo sakydami „vis vien jis mirs“. Aš, kiek jėgų turėjau, į tualetą iš karto pasiramsčiuodamas į sienas koridorium abiem rankomis nueidavau, o atsisėdęs dar atsikeldavau. Nepajėgdamas pats nueiti, prašydavau ką nors iš sveikesnių ligonių, kad nuvestų, o po kiek laiko ateitų iš tualeto pakelti ir atvesti atgal į lovą. Sanitarai siūlė man atlikti tą gamtos reikalą ant „antelės“, bet aš atsisakinėdavau, turėdamas mintyje, kad nesulaukčiau rūstaus sveikesnių kalinių sprendimo – rankšluosčio ant kaklo.

Sergančiųjų „triznele“ ligonių mirtis lengva. Ligonis dar kalba, svajoja. Bekalbėdamas nutyla. Po kiek laiko, nesulaukus prašnekant, pasižiūri, kad ligonis jau šaltas. Silpnesniųjų ligonių pulsą du–tris kartus per parą tikrina sanitaras. Taip ir mano pulsą pradėjo tikrinti sanitaras, ypatingai vakare. Jau lyg ir miegi, o čia sanitaras dar žiūri yra pulsas ar ne. Net juokinga, galvoji: žiūri, ar dar šiltas. Užmigdamas galvoji: ar dar rytą pabusiu, ar ne? Tie ligoniai, kurių pulsą tikrina sanitaras, dažniausiai vakare užmigę rytą nepabunda. Uždengtus balta paklode juos išneša pro duris į morgą. Ant lentelės lovos galvūgalyje rašoma ligonio temperatūra, bet aš nepajėgiau pamatyti ir nežinau, kokia buvo mano temperatūra.

Prisimintina liko vieno kalinio mirtis. Tai kalinys Gramuk, gulėjo palatoje. Jam 1947 m. rugsėjo 13 d. reikėjo išeiti į laisvę, atbuvus lygiai 10 metų kalėjime. Iš vakaro, t. y. rugsėjo 12 d. jį fotografavo dokumentams, o kitą dieną turėjo pervesti į laisvųjų ligoninę, kaip ligonį. Jis pats apie tai kalbėjo ir ruošėsi, bet naktį iš rugsėjo 12 į 13 dieną numirė. Taip ir nepabuvo nei valandos laisvėje. Kalbėjo kaliniai, kad jo lavonas, kaip ir kitų kalinių, pateko į kalinių kapus.

Daktarė lankydama ligonius pastebėdavo ant mano spintelės nesuvalgytų duonos džiūvėsėlių. Siūlė man ką nors iš pagerinto maisto, bet aš ne viską suprasdamas atsisakiau. Gal daktarė suprasdama, kad aš kovoju su gyvenimu ir mirtimi, man pasiūlė krakmolo kisielių, su keliais lašais jodo į kisielių. Taip man virtuvėje išvirdavo krakmolo kisieliaus bliūdelį (apie litrą). Kisielių atnešdavo prieš pietus ir aš, kai labai ištrokšdavau, gerdavau po gurkšnelį tiesiai iš bliūdelio. Nežinau, kisielius, jodas ar mano to meto geležinis charakteris padėjo sveikti.