Iš Kolyma.lt Wiki.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Atlikęs pareigą Tėvynei

Vytautas Jurevičius, karys savanoris

Skiriu Lietuvos kariuomenės majoro Jurgio Ožeraičio –
„Kardo“ rinktinės vado, Vyties Kryžiaus ordino kavalieriaus –
60-ties metų žūties sukakčiai prisiminti.

Mūsų lieka vis mažiau ir mažiau. Laikas ir žmogiškumas įpareigoja mus, buvusius Lietuvos laisvės armijos (LLA) karius, nepamiršti visų – ir grįžusių iš nelaisvės, gulagų suluošintų ir iškankintų, ir kritusių kovoje už Tėvynės laisvę. Nuo mūsų, grįžusių ir sulaukusių LAISVĖS, sugebėjimo perteikti ateinančioms kartoms Tautos kovos ir netekties skausmą, begalinę meilę Lietuvai, priklauso jų sugebėjimas išgyventi. Paskutinis žodis apjungia visus mūsų Tautos išlikimo aspektus. Svarbiausieji iš jų – meilė gimtajam kraštui bei pagarba žmogui – gyvam ir mirusiam.

Šiandieną negaliu nerašyti apie žmogų, kuris nepaliko Tėvynės nelaimėje ir pasirinko kovos kelią, suprasdamas, jog eina mirti už laisvę, kurios mums niekas nedovanos.

Prieš 60 metų, 1947 m. rugpjūčio 5 d., Amžinybėn išėjo LLA Kretingos „Kardo” rinktinės vadas majoras Jurgis Ožeraitis. Išėjo be žvakių šviesos, be prie jo palinkusių artimųjų raudos. Išėjo amžiams, sovietiniame lageryje kančių ir bado pakirstas, ir nežinia kur paslėpti jo palaikai po įšalusia žeme.

Su šiuo mūsų Tautos didvyriu, kretingiškiu, po mirties apdovanotu Vyties Kryžiaus ordinu (Komandoro kryžiumi), susitikau Palangoje 1943 metų liepos mėnesį. Jis buvo atvykęs į Palangą kartu su LLA vyriausiojo štabo nariais (Eidimtu ir kt.) organizuoti ryšį su Švedija laivais. Tada susipažinau su LLA programa ir tikslais, kurie buvo suprantami ir atitiko mano principus. Svarbiausieji tikslai buvo išsaugoti lietuvių tautą nuo sunaikinimo, Lietuvos žemės pėdą – nuo kolonizavimo, vokiečių okupacijos metais drausti lietuviams stoti į bet kokius vokiečių armijos dalinius, stabdyti žmonių vežimą darbams į Vokietiją.

Dėl antrosios bolševikų okupacijos grėsmės neabejojome. Prieš vokiečius stojo viso pasaulio žydų kapitalas [ne tik žydų – Red. past.]. Antrosios rusų okupacijos metu mūsų tikslas liko tas pats: išsaugoti tautą ir nekolonizuotą Lietuvos žemės gabalėlį. Įstojau į LLA, daviau priesaiką ir buvau paskirtas LLA Skuodo kuopos vadu, nes dirbau mokytoju Skuodo gimnazijoje. Mes tikėjome, kad ateis laikas ir didieji monstrai – Rusija ir Vokietija – subyrės, supuvę iš vidaus. Svarbu išlaikyti sveiką tautos branduolį. Tai pavyko. Deja, atgavus laisvę, iškilo padugnės, kurios lyg rūdys ėda išlikusią Tautos gyvastį.

Organizuodamas LLA Skuodo ir Palangos („Pušies”, vėliau – Narimanto) kuopas, man ne kartą teko susitikti su Jurgiu Ožeraičiu (slapyvardis – „Ūsas”). Aptarėme organizacinius reikalus ir bendrą padėtį. Jis buvo išmintingas ir ryžtingas vadas.

J. Ožeraitis gimė 1911 m. sausio 11 d. Marijampoles apskrities Ašmintos valsčiaus Pabališkių kaime. 1938.05.12 baigė karo mokyklą, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į Antrąjį artilerijos pulką Raseiniuose. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, J. Ožeraitis šiame pulke ėjo vyresniojo karininko pareigas. 1940 metais jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Kilus Vokietijos – SSSR karui, iš Raudonosios Armijos pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais apsigyveno su žmona ir dviem mažametėm dukrelėm Kretingos apskrityje, dirbo draudimo kompanijoje vyriausiuoju buhalteriu. 1942 metais įstojo į LLA, kūrė jos padalinius Kretingos apskrityje ir jiems vadovavo. Čia gimė ir jo trečioji dukrelė. Nuo 1945 m. LLA Kretingos apskrities organizacija buvo pavadinta „Kardo” rinktine. Į jos sudėtį įėjo Kretingos, Palangos, Skuodo, Gargždų kuopos ir Mosėdžio bei Lenkimų būriai.

Sovietų armijai antrąkart okupavus Lietuvą, LLA tikslas nepakito: saugoti lietuvių tautą nuo sunaikinimo, o jos žemę – nuo kolonizacijos, naudojant visas turimas priemones. 1945 m. vasario 16-tą KGB [tuo metu jis vadinosi NKVD – Red. past.] bandė suimti Jurgį Ožeraitį Ankštakių kaime, bet jis pabėgo, iššokęs pro antro aukšto langą. Nuo tada „Kardo” rinktinės vadas vadovavo LLA daliniams iš pogrindžio. Tuo metu „Kardo” rinktinė priklausė „Žemaičių legionui”.

1946 m. vasario viduryje, įvykus išdavystei, buvo suimta „Kardo” rinktinės ryšininkė Julija, po to per savaitę – ir trys kuopų vadai, keli ryšininkai – iš viso 10 karių. Vasario 20 d. buvo suimta Traidžių kaime besislapstanti Jurgio Ožeraičio žmona Felicija Petronaitytė – Ožeraitienė. Ji mėgino pabėgti ir buvo peršauta. Prasidėjo labai žiaurūs tardymai. Visi žinome, kaip tardė Rusijos saugumo organai, todėl apseisime be smulkmenų.

1945 m. kovo 25 d. rytą, suruošęs pasalą, sovietinis saugumas suėmė Jurgį Ožeraitį, atėjusį aplankyti trijų dukterų. Nesibaigiantys tardymai pakirto Jurgio sveikatą. „Teisė” okupantų karo tribunolas 1946 m. rugsėjo 18-22 d. J. Ožeraitis gavo 10 metų lagerio ir 5 metus tremties. Į rytus važiavome kitų metų gegužę tame pačiame gyvuliniame vagone iki Vanino įlankos. Ten buvo lagerių „miestas”, kuriame 20 tūkstančių kalinių laukė garlaivių jūros kelionei į Magadaną.

Išnaudodama nemokamą darbo jėgą, lagerio vadovybė varė kalinius į mišką pjauti kedrų ir juos krauti į mašinas, duodama tik 600 gramų duonos į dieną. Dešimties valandų trukmės darbo diena ir badas greitai išsunkė paskutines kalinių jėgas. 1947-jų liepai įpusėjus J. Ožeraitis visai nusilpo. Į darbą jo nebevarė, nes jis nebeturėjo jėgų nueiti iki miško. Vakarais mes susitikdavome. Jurgis buvo labai liūdnas, giliai įdubusiomis akimis, išsišovusiais skruostikauliais. Kareiviškame katilėlyje virdavo sutrupintą duonos davinį, sumaišęs jį su žolių lapais ir šaknimis. Taip Jurgis tikėjosi išgyventi ir grįžti į gimtinę. Niekuo nesiskųsdavo.

Mudu be žodžių suprasdavome vienas kitą. Aš tada nežinojau, kad jį kankino ne tik badas, bet ir skausmas dėl trijų mažamečių dukterų bei žmonos likimo. Liepos pabaigoje Jurgis man pasakė, kad rytoj jį guldys į ligoninę. Aš jį palydėjau iki vartų, paspaudėme vienas kitam rankas. Tikėjomės, kad jis pasveiks ir mes vėl susitiksime. Deja, tai buvo paskutinis rankos paspaudimas. Po dviejų savaičių paprašiau prižiūrėtojo, kad nuvestų mane į ligoninę, kuri buvo kitame užtvare. Ten paprašiau budinčiojo gydytojo, kad leistų susitikti su Ožeraičiu. Gydytojas, kelis kartus patikrinęs sarašus, pasakė, kad tokio asmens nėra, o jei ir buvo, tai kur nors išvežtas, o kur – jis nežinąs. Tikėjausi, kad į kitą ligoninę, ir tik vėliau supratau, kad ši ligoninė buvo jau paskutinė Jurgio gyvenimo kelio stotis. Taip buvo nublokštas į nebūtį dar vienas Lietuvos Didvyris.

Dažnai susimąstau: ar daug šiandieną Lietuvoje rastųsi žmonių, jaučiančių pulsuojant širdyje Mindaugo Lietuvą, Žalgirį, Pilėnus? Ar branginame ir stipriname Tautos orumą, atsikratydami vergystės kompleksų? Žinau, kad Jurgiui Ožeraičiui vergystės sąvoka buvo svetima. Lietuvos Ąžuolai miršta stovėdami, neatsisakę teisės matyti saulę ir neišdavę siekio likti laisviems.