Tai - mūsų atmintinėje išsaugota puslapio http://alsa.blogas.lt/seduikiu-istorijos-1948-uju-gruodis-584.html versija, kaip jis atrodė 2013.11.30. Jei šis puslapis dar neištrintas, jo dabartinę versiją rasite čia.

Šeduikių istorijos. 1948-ųjų gruodis

Kiekvienos šeimos albume yra nuotraukų, kuriose - paprastų, tik artimiesiems žinomų žmonių veidai, jų gyvenimo akimirka, sustabdyta tarsi vienas kinojuostos kadras. O jei tą juostą galėtume pasukti pirmyn ar atgal? Tų žmonių gyvenimas pasirodytų toks dramatiškas, taip susijęs su mūsų tautai svarbiais įvykiais, kad pavadinti jo paprastu niekaip neišeitų.

1948 metų vasara, Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimas, Jono Dabregos namai. Paties šeimininko nuotraukoje nėra. Kairėje su sūnumis Algimantu ir Juozuku stovi Pranutė Kubiliūnienė, šeimininko sesuo, kuriai šie namai - gimtieji, jos tėvų, jos vaikystės ir jaunystės namai. Dešinėje - jaunoji šeimininkė Ona Dabregienė su dukrele Elyte ir dar ant rankų laikomu sūnumi Alyziuku.

Ne, ne pasisvečiuoti čia atvykusi Pranutė. Gelbėdama vaikus ir save nuo tremties,  dar 1945 metais ji paliko savo namus Užpalių valsčiaus Galinių kaime. Jos vyras Antanas Kubiliūnas, buvęs partizanas, jau toli Vorkutos lageriuose, o ji su vaikais glaudėsi tai tėviškėje pas brolį Joną, tai pas seserį Emiliją Vėbrienę gretimame Tadauskų kaime.

Linksmiausia čia Elytė, nes laimingiausia - namie su savo tėveliais. Deja, praeis vos keli mėnesiai, ir 1948 metų gruodžio 13 diena atneš Dabregų šeimai ir daugeliui kitų žmonių didelę nelaimę.

Tos dienos ankstų rytą 15 partizanų grupė gana drąsiai pasirodė Šeduikiuose. Pasiekę patikimo žmogaus - Jono Dabregos - ūkį, paliko kieme vieną sargybinį, o visi kiti, liepę šeimininkei Onai Dabregienei paruošti valgyti, krito kambaryje numigti. Buvo pavargę po ilgo žygio, sakėsi pas Dabregas pabūsią visą dieną. Paties Jono Dabregos tuo metu namuose nebuvo - jis dar su tamsa išvažiavo į girininkiją, į miško paruošas.

Kiek pailsėję, partizanai sočiai papusryčiavo, šeimininkė buvo išvirusi jiems kruopų sriubos ir mėsos. Nežinojo, kad kai kuriems jų tai -  paskutinieji gyvenimo pusryčiai. Nežinojo, kad vos už puskilometrio esančią Juozo Juodgalvio sodybą jau pora valandų kratė kareiviai ir Kamajų stribai, po kratos patraukę link Dabregų.

Tik spėjus pavalgyti, įbėgo sargybinis - namus supa kareiviai! Partizanai griebė ginklus ir iš pradžių ketino gintis čia pat, bet, nenorėdami pražudyti namuose buvusių vaikų, puolė iš sodybos artimiausio miško link per pliką kalnelį, ant kurio keletas jų buvo nušauti. Vienas žuvo tolėliau, prie Šeduikių ežero. Kiti, bėgę Duokiškio pusėn, išsisklaidė ir paspruko.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje tardymo byloje Nr. 15324 tvirtinama, kad buvę nukauti septyni “banditai”. Kas tokie, nerašoma, nėra nei pavardžių, nei slapyvardžių. Algimantas Kubiliūnas, tuo metu gyvenęs pas tetą Emiliją Vėbrienę Tadauskuose, matė, kaip keliuku, einančiu iš Šeduikių pro pat Vėbrų kiemą, vežė nušautus partizanus. Vežimuose buvę suguldyti kelių jaunų vyrų kūnai. Vežamus kūnus saugoję stribai bei kareiviai kartu varėsi ir sodybos, priglaudusios partizanus, šeimininkę Oną Dabregienę. Ji buvo pirmoji suimta šeduikietė.

Algimantas Kubiliūnas prisiminė kalbas, kad Vaineikių kaime prie Duokiškio tądien žuvęs ir vienas niekuo dėtas beginklis kaimo gyventojas. Tas buvęs savo tvarte, išėjęs kieman tuo metu, kai partizanus vijęsi. Stribai paklausę, kur nubėgo, žmogus pasakęs nieko nematęs. “Ak nematei? Tai nusisuk!” - ir nušovę vietoj.

Nukautus partizanus įprastai lavonų “atpažinimo” procedūrai suguldė Kamajuose. Paskui jų kūnai buvo užkasti šalia miestelio esančioje pelkėtoje vietoje, vadinamojoje baloje.

Jonui Dabregai, grįžusiam į namus, žmonės patarinėjo slėptis, nes būsiąs neišvengiamai areštuotas. Jonas nusprendė likti - kas žiūrės mažus vaikus, be to, jis nieko nepadaręs, esąs nekaltas, tai ko gi slėptis? Keletą dienų jo nelietė, paskui suėmė. Dukrelei Elytei verkiant - kas mane mokyklon išleis? - stribai paguodė, kad greitai paleis (paleido po 6 metų). O tada Elytė spėjo tėveliukui tik puskepalį duonos į rankas įbrukti…

Tuo metu visame Šeduikių kaime vyko nuodugnios kratos. Jų metu buvo rasta įkalčių.

Suimti dar aštuoni gyventojai: Elena Pranckūnaitė - Pajėdienė, jos seserys Stasė ir Eleonora, Alma Pernavaitė, vyras ir žmona Juozas ir Anastazija Juodgalviai, Kazė Mikulionytė, Jono Dabregos pusseserė Kazimiera Dabregaitė.

Partizanai tragedijos kaltininkais įtarė Šeduikiuose gyvenusius rusus, kuriuos čia dar karo metu buvo atvežę vokiečiai. Daugiausia tai buvo moterys, vaikai ir paaugliai. Žmonės juos vadino biežencais. Kai kurie buvo pramokę lietuviškai, kiti, ypač senyvos moterys, lietuviškai nemokėjo. Nors jau keleri metai buvo po karo, bet biežencai į tėvynę grįžti nesirengė.

Neieškodami įrodymų, kelioms dienoms po gruodžio 13-tosios praėjus, partizanai griebėsi baudžiamosios akcijos. Algimantas Kubiliūnas paliudijo:

“Pas tetą Emiliją Vėbrienę tuo metu gyveno apie 17 m. amžiaus rusikė Katrė (matyt - Katerina), gerai išmokusi lietuviškai, šiaip visai nebloga, darbšti ir simpatiška mergina.

Areštavus Joną Dabregą, jo namus ir likusius gyvulius tą pačią dieną ėmė prižiūrėti mano mama. Vieną dieną, vidurdienyje (tai galėjo būti maždaug po savaitės nuo tų įvykių), iš Jono namų pas Vėbras atbėgo nuo skubėjimo visa pamėlusi ir persigandusi mama ir liepė Vėbrienei kuo greičiau slėpti Katrę, nes Šeduikiuose šaudo rusus. Aš visa tai mačiau, mačiau persigandusias tetą Vėbrienę ir mamą, bet tą akimirką nesupratau, kas vyksta. Katrę greitai nuvedė į tvartą ir kažkur paslėpė. Vos spėjo tai padaryti, į kiemą įdardėjo vežimas, jame - sermėga apsirengęs jaunas vyras. Iššokęs iš vežimo, išsitraukė pistoletą ir paklausė:

- Kur jūsų ruskė?

Vėbrienė pasakė, kad dabar jos nesą namuose, ji išėjusi pas kažkokius pažįstamus, pas kitus rusus.

- A, ir tu jau čia! - pamatęs mano mamą, pradėjo šaukti tas vyras.

Su pistoletu rankoje jis aplėkė visus namus ir neradęs Katrės, dar rėkė:

- Tai jie, tie ruskiai, kalti, kad mus pas Dabregą sušaudė. Tai jie mus išdavė!..

Po to įvykio visi apylinkės biežencai išsikraustė į savo tėvynę. Skubiai išvažiavo ir Katrė”.

O dešimts suimtųjų šeduikiečių, laikytų Panevėžio kalėjime, tardė keletą mėnesių, kol MGB ypatingasis pasitarimas 1949 m. balandžio 11 dieną skyrė visiems tokią pačią bausmę - 10 metų lagerio. “Už nusikalstamą ryšį su nacionalistinių ginkluotų gaujų dalyviais”, tai yra, už tai, kad pamaitindavo, apskalbdavo, paslėpdavo, slaugydavo miško brolius, kurie jiems nebuvo nei banditai, nei didvyriai, o tiesiog bėdon patekę kaimynai, pažįstami, giminaičiai ar šeimos nariai. Septyni iš jų, tame tarpe ir Ona Dabregienė, išvežti į  tolimiausią šiaurės rytų Sibiro galą - Magadaną. Jonas Dabrega nuo žmonos atskirtas ir išgabentas į lagerį Karagandos srityje.


Dešimties nubaustųjų šeduikiečių sąrašas iš KGB tardymo bylos Nr. 15324

Regis, nė vienas iš represuotų šeduikiečių neužrašė, ką iškentėjo. Tačiau iš daugelio jų likimo draugų liudijimų ir taip žinome, ką - šaltį, badą, paskutines jėgas atimantį darbą, nuolatinę mirties grėsmę, skaudų tėviškės ir artimųjų ilgesį.

Likusius be tėvelių Dabregų vaikus augino ir globojo giminės, valdžia vaikų iš jų namų Šeduikiuose neišvarė. Kitokia po kelių metų tapo mažųjų Kubiliūnų padėtis. Jų mama Pranutė sunkiai susirgo ir 1952 metais mirė. Vaikai nebeturėjo nei savo namų, nei tėvų. Giminės juodu išsidalijo, gyveno tai pas vienus, tai pas kitus. Štai Algimanto Kubiliūno lankytų mokyklų sąrašas (kažin, ar visas): Anykščių, Duokiškio, Dusetų, Kražių…

Stalinui mirus, lagerių vartai pamažu vėrėsi. Abu Dabregas paleido 1954 metais. Iš pradžių Jonas, po mėnesio ir Ona grįžo pas vaikus į savo namus. Ūkis ir žemė buvo nebe jų. Kaip lageryje, taip ir čia, ką ir kiek dirbti nurodinėjo viršininkas - “kolchozo” brigadininkas. Tačiau nešalo, nebadavo ir mirti galėjo savame krašte. Ona ir Jonas Dabregos, kaip ir Pranutė Kubiliūnienė, palaidoti Duokiškio kapinėse.

© 2012 Aleksandras Sakas

Šaltiniai

1. Onos Dabregienės 1948.12.15 ir 1948.12.23 tardymo protokolai, tardymo byla Nr. 15324, archyvo Nr. 37090/3, Lietuvos ypatingasis archyvas.
2. Elenos Dabregaitės - Vigelienės ir Algimanto Kubiliūno prisiminimai.

Priedai

1. Partizanai, žuvę Šeduikių kaime 1948 metų gruodžio 13 d., pagal Rūtą Trimonienę, (”Genocidas ir rezistencija” Nr.2 (16), Vilnius, 2004):

Juozas Apšega - Strausas, g. 1925 m., iš Bartešiškių k.
Petras Apšega -Vilkas, g. 1918 m., iš Bartešiškių k.
Jonas Bačiulis - Dragūnas, g. 1925 m., iš Mikniūnų k.
Albinas Dilys - Barsukas, g. 1925 m., iš Trako k
Vaclovas Jankauskas - Musolinis, g. 1925 m., iš Šimonių valsč. Gegužinių k.

Rūtos Trimonienės sąraše yra dar du partizanai, žuvę 1948 metų gruodžio 13 d., tačiau žūties vieta nenurodyta:

Stasys Baukys
Stasys Vaikutis, g. 1920 m., iš Ažubalių k.

Stasys Vaikutis, matyt, bus tikrai iš to septyneto žuvusiųjų, nes knygoje “Aukštaitijos partizanų prisiminimai” (sud. Romas Kaunietis, VI dalis, Vilnius, 2008) jis paminėtas, kaip žuvęs netoli Jono Dabregos namų.

2. MGB ypatingojo pasitarimo 1949.04.11 nuteistų Svėdasų valsčiaus Šeduikių kaimo gyventojų sąrašas (tardymo byla Nr. 15324 iš Lietuvos ypatingojo (KGB) archyvo bylos Nr. 37090/3):

1. Elena Pajėdienė - Pranckūnaitė, Jono
2. Stasė Pranckūnaitė, Jono
3. Eleonora Pranckūnaitė, Jono
4. Kazimiera Dabregaitė, Jono
5. Kazė Mikulionytė, Prano
6. Alma Pernavaitė, Jono
7. Juozas Juodgalvis, Vinco
8. Anastazija Juodgalvienė, Juozo
9. Jonas Dabrega, Juozo
10.Ona Dabregienė, Jono