6 SKYRIUS

Kažkada labai seniai, kažkas turintis poeto talentą išreiškė kalinių tragediją eilėmis, dainuojamomis švelnia, liūdna ir melancholiška melodija. Šią dainą daugybe variantų dainuodavo kaliniai visoje Kolymoje. Anatolis Krakovieckis, anksčiau minėtas lenkų autorius, įsiminė pirmąjį posmą su muzikos natomis ir užrašė ją savo knygoje. Posmo vertimas atrodo taip:

„Aš gyvenu prie Ochotsko jūros,
Kur baigiasi Tolimieji Rytai;
Aš gyvenu varge ir skurde,
Statau čia naują miestelį.”

„Skurdo ir vargo”, šalčio, ligų ir alkio Kolymos darbo vergams niekada netrūkdavo. O posme minimas miestelis buvo niekas kitas kaip tik pats lageris su visa savo aukso gavybos įranga. Kitame dainos posme apdainuojamas vargas, kuriame kaliniai gyveno, o paskutinis posmas skirtas šalčiui, snieguotoms viršukalnėms, kuriose mirusiųjų sielos rado savo amžinąjį atilsį.

Atlygis už darbą ir varganą gyvenimą buvo maisto davinys, kintantis priklausomai nuo pavienio žmogaus darbo našumo. Vasarą, kai gamyba vykdavo visu pajėgumu, didžiausias davinys būdavo 600 gramų duonos, lėkštė skystos sriubos tris kartus per dieną ir ketvirtis sūdytos silkės. Mažesnio našumo pasiekiantiems žmonėms duonos davinys būdavo sumažinamas iki 400 ar 200 gramų per dieną. Žiemą visi maisto daviniai būdavo mažinami iki žemiausio lygio, o sriubos duodavo tik du kartus per dieną. Pagrindinis darbas žiemą būdavo palaikyti nuo sniego nuvalytus kelius ir nukasti viršutinį dirvožemio sluoksnį iki auksingo lygio.

Bendra lagerio priežiūra buvo patikėta sargybos būriui ir jo vadui. Patarnautojai iš kalinių tarpo, parenkami iš kriminalinių nusikaltėlių, tvarkė vidaus reikalus. Politiniams kaliniams nebuvo leidžiama atlikti privilegijuotų funkcijų. Kalinių pavaldumas kriminaliniams kaliniams baudžiamosios valdžios požiūriu buvo pateisinamas. Kriminaliniai nusikaltėliai atliko pagalbinę terorizavimo funkciją. Tokiems parinktiems žmonėms buvo patikimos tokios pareigos, kaip, pavyzdžiui, vidinės tvarkos priežiūra, virtuvė, duonos dalyba, tvarka barakuose, jų kaliniai labiausiai bijodavo dėl to, kad jie nešiojosi lazdas, kuriomis bausdavo žemesniųjų kastų atstovus.

Į lagerio patarnautojų pareigas įėjo prievolė rytais išvaryti žmones iš barakų ir bet kokiomis priemonėmis užtikrinti aukščiausią kalinių darbo našumą. Švaistymasis pagaliais, mušimas kastuvais ar semtuvais būdavo plačiai paplitusios poveikio priemonės. Be kitų griežtų kaliniams taikomų priemonių buvo ir maisto davinio sumažinimas ar apkrovimas papildomais darbais po įprastos 12 valandų darbo dienos. Kai kuriais atvejais tokios bausmės baigdavosi mirtimi, už kurias patarnautojai niekaip neturėdavo atsakyti.

Visi lageriai buvo tos pačios baudžiamosios sistemos dalimi, tačiau tarpusavyje skyrėsi priklausomai nuo paskirties. Pagrindinė paskirtis dažniausiai būdavo aukso gavyba ir kalnakasyba. Kita svarbi paskirtis buvo kelių tiesimas ir priežiūra pelkėtoje taigoje. Dar buvo vadinamieji OLP lageriai – specialiosios paskirties lageriai, įkurti kokiai nors atskirai užduočiai atlikti ir prižiūrimi žmonių, nepriklausančių šiai sistemai.

Kasybos lageriai pasižymėjo tokiais vargo požymiais, kaip šaltis, alkis, sunkus darbas ir aukštas mirtingumo lygis. OLP lagerių sąlygos įvairavo nuo priimtino egzistavimo iki visiškos nepakantos, pavyzdžiui, sunkiųjų darbų lageriuose. Vieno iš pastarųjų lagerių sąlygas išbandė kokie 500 lenkų Magadane, nubausti už atsisakymą dirbti. Iš šių lenkų 75% mirė per du su puse mėnesio. Kelių tiesimas iš esmės buvo sunkus darbas, tačiau čia su kaliniais buvo elgiamasi tolerantiškiau.

Krakovieckis aprašė grupę žmonių, kurie iš kasyklos buvo nusiųsti dirbti lengvesnius kelių darbus; čia gerai aprašomi aukso kasėjai. Štai kaip jis apibūdino tą grupę:

„...Iš ten, iš aukso kasyklos, atėjo žmonių šešėlių procesija. Visą vasarą juos vertė sunkiai dirbti, kaip gyvulius. Gyvuliai būtų maištavę arba mirę. Žmonės pakelia daugiau negu gyvuliai. Per sezoną išnaudoti žmonės pavirto skeletais. Nebuvo galima suprasti, kodėl jie dar gyvi. Vien oda ir kaulai, visiškai neperdedu. Šie buvę žmonės, fiziškai visiškai išsekinti, kasyklai nebereikalingi, nes jų našumas nulinis, todėl šie pusiau lavonai siunčiami dirbti kelių darbus”.