| Čiukčija | |
|---|---|
 
| |
 Čiukčių autonominės apygardos padėtis Rusijoje | |
| Yra teritorijoje: | Rusija |
| Statusas: | federacijos subjektas |
| Adm. centras: | Anadyris |
| Įkurta: | 1930 m. |
| Gyventojų: | 50526 (2010 m.) |
| Plotas: | 721481 km²[1] |
| ISO 3166-2: | RU-CHU |
| Laiko juosta: | UTC+12 (vasarą nesikeičia) |
 Vikitekoje:
|
Ieškoti failų |
Čiukčija (rus. Чукотка), oficialus pilnas pavadinimas – Čiukčių autonominė apygarda (rus. Чукотский автономный округ, čiukč. Чукоткакэн автономныкэн округ) – čiukčių tautos politinis darinys (autonominė apygarda), priklausantis Rusijai federacijos subjekto teisėmis. Yra Rusijos rytuose, Tolimųjų Rytų federalinės apygardos rytinėje dalyje, prie Beringo, Čiukčių ir Rytų Sibiro jūrų. Pietuose ribojasi su Kamčiatkos kraštu, pietvakariuose – su Magadano sritimi, vakaruose – su Jakutija. Administracinis centras – Anadyris.
Turinys
Istorija
1930 m. gruodžio 10 d. tuometinio Rusijos Tolimųjų rytų krašto sudėtyje buvo sudaryta Čiukčių nacionalinė apygarda. 1938 m. spalį sudarius Chabarovsko kraštą, Čiukčija tapo šio krašto Kamčiatkos srities dalimi. Tačiau šis pavaldumas buvo tik formalus, nes maždaug tuo pat metu Čiukčija buvo priskirta trestui „Dalstroj“, kuris turėjo pilną ūkinę ir administracinę savivaldą jam skirtose teritorijose. „Dalstrojaus“ valdymo metu čia buvo smarkiai plečiamas lagerių tinklas, naudojamas katorginis kalinių darbas pramonei vystyti (daugiausiai – naudingųjų iškasenų gavybos ir energetikos). Čiukčija buvo perduota Chabarovsko kraštui tik 1951 m. gegužės 28 d.
1953 m. gruodžio 3 d. „Dalstrojaus“ žemėse sukūrus Magadano sritį, Čiukčija tapo pavaldi jai.
1980 m. Čiukčių nacionalinė apygarda buvo pavadinta Čiukčių autonomine apygarda.
1992 m. liepos 16 d. Čiukčių autonominė apygarda buvo atskirta nuo Magadano srities ir gavo Rusijos „federacijos subjekto“ statusą.
Geografija
Čiukčių autonominė apygarda išsidėsčiusi daugiausia Čiukčių pusiasalyje tarp Rytų Sibiro, Čiukčių ir Beringo jūrų. Čiukčijai priklauso Vrangelio, Ajono, Ratmanovo salos. Teritorija kalnuota: Čiukčių kalnynas, Anadyrio plokščiakalnis (aukštis iki 1853 m). Yra didelė pelkėta Anadyrio žemuma. Didžioji krašto dalis yra už poliarinio rato.
Klimatas ir augmenija
Klimatas rūstus, šaltas; pakrantėse – jūrinis, gilesniuose rajonuose – ryškiai kontinentinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -15 °C iki -39 °C, liepą 5-10 °C. Per metus iškrenta 200–500 mm kritulių. Žiema vietomis trunka iki 10 mėnesių. Amžinasis įšalas. Augalų vegetacija pietinėje Čiukčijoje trunka 80-100 dienų. Vyrauja tundra, arktinės dykumos.
Vandenys
Svarbiausios upės – Anadyris, Velikaja. Daug pelkių. Yra unikalus Elgygytgyno ežeras, kuriame mokslininkai tyrinėja buvusias Žemės klimatines sąlygas.
Administracinis suskirstymas
Čiukčija padalinta į 6 rajonus ir 1 miesto apygardą. Rajonai dalinasi į 17 miesto gyvenviečių ir 45 kaimo gyvenvietes.
Miestų apygardos
|
Anadyris
|
Municipaliniai rajonai
|
Anadyrio mun. rajonas
|
|
Bilibino mun. rajonas
|
 |
Čiauno mun. rajonas
|
 |
Čiukčių mun. rajonas
|
 |
Iultino mun. rajonas
|
 |
Providenijos mun. rajonas
|
Gyventojai
2006 m. Čiukčių autonominėje apygardoje gyveno 50,5 tūkst. gyventojų. Iš jų miestuose – 66,3 %. Tautinė sudėtis (2002 m.):
- rusai – 51,9 %
- ukrainiečiai – 9,2 %
- Šiaurės tautos – 31,3 %, iš jų:
- čiukčiai – 23,5 %
- eskimai – 2,9 %
- evenai – 2,6 %
- čiuvanai – 1,8 %
- baltarusiai – 1,0 %
- kitos tautos – 6,6 %.
Ūkis
Čiukčijoje yra nemaži naftos, gamtinių dujų, akmens anglies, aukso, volframo, alavo telkiniai. Žvejyba. Elnininkystė. Bilibine yra atominė elektrinė.
Turizmas
Visoje Čiukčijoje galioja pasienio režimas. Tai reiškia, kad užsieniečiams, norintiems čia atvykti, reikia gauti leidimą iš Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB).[2]
Nuotraukos
Peizažas
Buvęs lageris Čiukčijoje.
Pevekas. Oro uostas
Aliskerovo rūdynas
Geologų stovykla
Maiskojė
Papildoma informacija