MALDAKNYGĖ „MARIJA, GELBĖKI MUS” IR LIETUVOS IŠSILAISVINIMAS

Kun. Roberto Grigo pranešimas Adelės Dirsytės šimtmečio minėjime Kaune 2009.04.19

2003 m., minint Lietuvos laisvės lygos (LLL) 25 metų sukaktį, viešai nuskambėjo ir keli (iš pogrindžio laikų mums pažįstami) istorikų akcentai. Prisimenant puikų LLL laimėjimą – 1979 m. „45 pabaltiečių memorandumą”, pirmąkart okupuotų Baltijos valstybių piliečių vardu pasmerkusį Molotovo-Ribentropo paktą (memorandumas davė impulsą 1983 m. Europarlamento rezoliucijai už Baltijos šalių laisvę) – pabrėžtas reikšmingas LLL „tautinis politinis veikimas”, kurio esą „stokojo grynai Bažnyčios ir tikinčiųjų interesų gynimas” (turima omeny pirmiausia „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika” ir kita organizuota katalikų pogrindinė veikla sovietmečiu). Jokiu būdu nemenkinant LLL nuopelnų rezistencijai – okupacijos metais teko dalyvauti ir „tautininkų”, ir „katalikų” pasipriešinimo veikloje – objektyvumo dėlei norėčiau suabejoti, ar tikintieji, „Kronika”, etc. tegynė savo siaurus parapinius interesus, apeigų atlikimo laisvę, ar visdėlto „sirgo” ir bendraisiais tautos reikalais. Argumentuosiu šiuo atveju tik vienu katalikiškosios rezistencijos fenomenu – ateitininkės Adelės Dirsytės (1909–1955) ir kitų represuotų lietuvių Sibire sukurtos ir pasaulinį rezonansą sukėlusios maldaknygės „Marija, gelbėki mus” (toliau – MGM) reiškiniu.

Laikau rankose vokišką „Marija, gelbėki mus” („Maria, rette uns”) 5-jį leidimą, išėjusį Limburge 1985 m. 110.000 egz. tiražu. Gavau jį 1994 m. Drezdene, Katalikų dienoje („Katholikentag”) iš nuoširdaus Lietuvos bičiulio, Bažnyčios istoriko dr. Rudolf'o Grulich'o, kurio parašytą maldaknygės gale baigiamąjį žodį verta visą paskaityti:

„Kryžių žemė po kryžiumi. Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius šios maldaknygės originalas pasiekė Vakarus. Keturios lietuvės merginos parašė ją Sibire savo draugei, penki žmonės iš šimtų tūkstančių, kurie, sovietams antrąkart okupavus Baltijos šalis Lietuvą, Latviją ir Estiją, buvo ištremti iš savo tėvynės.

Lietuva yra Marijos kraštas. Nacionaline Marijos šventove lietuviai laiko Aušros Vartų stebuklingąjį paveikslą Vilniuje. Čia vieninteliuose išlikusiuose Vilniaus miesto vartuose Dievo Motina garbinama kaip „Lietuvos Valdovė”. Šv.Tėvas Jonas Paulius II po jo išrinkimo popiežiumi padovanojo Aušros Vartų šventovei savo kardinoliškąjį biretą. Tokią Marijos dvasią liudija ir ši maža maldaknygė. Paprasta jos kalba primena mums ištremtųjų vargą. Tegul šios maldos paliečia ir atveria taip pat ir mūsų širdis persekiojamos Bažnyčios skriaudoms. /.../”

Įsidėmėkime: 1985 metai! Penktoji laida 110 tūkstančių egzempliorių tiražu per visą vokiškai kalbantį pasaulį! Nors kalbama apie Bažnyčios patiriamas represijas, kiek svarbios tiesos koncentruotai pasakoma apie tikrąją Lietuvos situaciją, jos patiriamą priespaudą ir engėjų sistemos daromas neteisybes! Ir tai - ne politinėje deklaracijoje, o maldaknygėje! Žmonės ją ėmė į rankas nusiteikę melstis, prašyti Dievo pagalbos. Ir čia pat, sykiu su maldomis, dvelkiančiomis Sibiro šalčiu, mirties artumu, bet drauge ir represuotųjų ištikimybe Kristui – tokia informacija apie Lietuvą! Galime įsivaizduoti, kokia tai įtaka, kaip tai veikė besimeldžiančiųjų sielas ir kaip jose pasilikdavo! Taip, be abejo, LLL ir VLIKO kreipimaisi, pareiškimai, nuolatinės apeliacijos į pasaulio galingųjų sąžines dėl pavergtos Lietuvos, St. Lozoraičio ir St. Bačkio diplomatinių tarnybų darbas Vakaruose buvo be galo svarbūs Lietuvos išsilaisvinimo bylai. Tačiau ar nėra tiesa, kad jie pasiekdavo tam tikrą jau besidominčiųjų ar suinteresuotųjų elitą, politikos sluoksnių viršūnes? (Tiesa, per Vakarų radiją – ir daugelį iš mūsų, teikdami viltį ir džiugindami). Bet ar A. Dirsytės maldaknygės liudijimas „iš kančios gilumų” nebuvo pati tikroji „liaudies diplomatija”, šimtatūkstantiniais tiražais pasiekdavusi daugybę geros valios žmonių –pasiekdavusi vienoje intymiausių žmogaus dvasios būsenų, maldoje – ir nuteikdavusi okupuotos Lietuvos naudai. Jau pačių maldų turinys perteikė visą Lietuvos laisvės praradimo tragizmą, žadino užuojautą ir solidarumą, nekalbant apie tokias specialias, paaiškinančias įžangas, komentarus kitakalbiams skaitytojams, o juk buvo ne vien vokiškas vertimas; ir ne viena laida.

Štai kitas MGM vertimas – 1963 m. Konektikute, JAV, anglų kalba išleista „Mary Save Us”, „translated by Kęstutis A. Trimakas”, su panašia į vokiškąją Bostono arkivyskupo įžanga. Joje minimi lietuvių kankiniai, tremtiniai, pogrindžio pasipriešinimas „komunizmo tironijai”, „KZ camps” (koncentracijos stovyklos) – ir angliškai kalbantieji maldininkai kviečiami solidarizuotis su pavergtaisiais. Viršeliuose – Aušros Vartų Marija, kaip ir vokiškojo leidimo, o paskutiniame viršelyje – Sibiro kankinių kapų fotonuotrauka (!). Maldyno priešlapyje – vertimų į kitas kalbas ir tiražų sąrašas. Pasirodo, iki 1963 m. „Marija, gelbėki mus” jau buvo pasirodžiusi: anglų kalba – 60.000 egz. tiražu, vokiečių – 45.000, olandų – 450.000, italų – 10.000, taip pat ispanų, portugalų, prancūzų, lenkų, kinų kalbomis. Pamėginkime suprasti, koks moralinės talkos, šalininkų ir veiklių rėmėjų potencialas per tai buvo telkiamas Lietuvos laisvei. LLL minėjimuose buvo paliudyta, kad sovietų persekiotam gyd. Algirdui Statkevičiui Atgimimo pradžioje emigravus į JAV, jam pavyko užmegzti ryšį su konservatyvia katalikiška organizacija „Tradicija, šeima, nuosavybė” („Tradition, family, property” – TFP) ir užangažuoti ją atkuriamai Lietuvos nepriklausomybei remti. Ši organizacija palaikoma ypač senosios Vakarų Europos ir Lotynų Amerikos aristokratijos; jos atstovus, nešančius auksinių liūtų vėliavas, atsidavusius Marijos apsireiškimo Fatimoje – komunizmo žlugimo pranašystės – skelbimui, kasmet matome Šiluvos atlaiduose. TPF surengė masines akcijas už Lietuvą ir per 1990-1991 m. visame pasaulyje surinko bei Gorbačiovui įteikė 5 milijonus Lietuvos nepriklausomybę remiančių parašų. Mums tuo sunkiu metu tai buvo milžiniška moralinė ir politinė pagalba. Tačiau turėtume pripažinti, dirva katalikiškajame pasaulyje tam jau buvo paruošta – be kitų Lietuvos kančią ir teises garsinusių pastangų, taip pat ir tūkstantiniais įvairiakalbiais „Marija, gelbėki mus” tiražais. Nežinodami, dėl ko ir už ką, žmonės nepuola milijonais pasirašyti peticijų. Ar daug kas iš mūsų, pvz., skubėtumėm pasirašyti už demokratiją Myanmaro valstybėje, kur taip pat pažeidžiamos žmogaus teisės? Ar daug kas žinotų, kur tas Myanmaras yra? O kas yra Lietuva ir kas joje vyksta, krikščionių pasaulis žinojo – didžiule dalimi katalikų pogrindžio spaudos dėka, kurios pradininke, viena pirmųjų kregždžių, pralaužusių geležinę uždangą, buvo „Marija, gelbėki mus”.

Bet pažvelkime, kiek tai įmanoma, dabarties analizuojančiu žvilgsniu į MGM įtaką mūsų pačių, t.y., Lietuvos visuomenės atgimimui, savimonei, laisvės vertybių išsaugojimui. Šiuo požiūriu MGM galime laikyti katalikiškąja etinės, dorovinės kovos už laisvę (ir tautos sielą) programa, kaip 1949 m. Vasario 16-osios visos Lietuvos partizanų vadų Deklaracija buvo teisėtos besipriešinančio krašto valdžios politinė programa. MGM maldų tekstuose labai aiškiai sudėlioti esminiai akcentai, kas siektina, ko vengtina, kur ir kokios paramos ieškotina, kad kilni laisvė sugrįžtų į Lietuvą, o smurtinę nelaisvę pakeltume oriai ir išliktume laisvi savo dvasia.

Pacituosiu iš MGM tokias programines nuostatas, ugdžiusias pavergtoje Lietuvoje patriotizmą ir rezistencinį ryžtą per tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu.

„Sujunki mus visus vienybėn gyvu tikėjimu, nepalaužiama viltimi ir nežinančia ribų meile”,- kreipiamasi į Švč. Trejybę.

„Marija, maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams, maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę, maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui”. Būdinga! – aiškus ir drąsus partizanų kovos priminimas („Tėvynės gynėjai”), pagarbi malda už žuvusius drauge su taikos prašymu (ko dėl suprantamų priežasčių nebeliko tose negausiose sovietų leistose katalikų maldaknygių laidose); tai ir nekeista – autorei ir jos MGM pirmiesiems adresatams, naudotojams, užaugusiems nepriklausomo krašto atmosferoje, dorinę saviugdą skatinančių katalikiškų organizacijų aplinkoje, buvo savaime suprantamas krikščioniškasis patriotizmas ir katalikiškasis platumas (MGM dažnai pasikartojantys motyvai yra ne vien savo krašto, bet ir pasaulio, ir kitų tautų, ir netgi priešų, kankintojų užtarimas prieš Dievą).

Šv. Mišių maldoje prašoma: „(Dieve) /.../ priimki ir mano kančias: nuovargį, paniekinimus, ilgesio ašaras, alkį, šaltį, visas dvasios negales, mano pastangas už Tėvynės laisvę, už mylimųjų ir prietelių geresnę dalią, už kovotojų vėles” (pedagogiška! – įdedant į maldą „pastangas už Tėvynės laisvę”, suponuojama, kad jos, tos pastangos, yra arba turi būti).

Skirtingai negu sekuliariose politinėse ir nacionalistinėse deklaracijose, kur tiktai keikiami priešai, engėjai ir aukštinami savieji, MGM ir čia mato plačiau, įžvelgia ir atveria mums nemalonią, bet realią ontologinę gelmę – blogis slypi ne tik išorėje, kankintojų asmenyje ar jų sistemoje, bet, deja, ir mumyse pačiuose. Todėl MGM tekstuose nesyk pasikartoja šios neišvengiamos tiesos pripažinimas, išpažinimas ir meldimas Dangui išlaisvinti iš blogio, laisvės griovėjo, ir pačius lietuvius, t.y., kenčiančiuosius, aukas: „Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir /.../ maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų, klaidų, netobulumų ir nuodėmių”; arba – „Dieve, atleiski man mano nusikaltimus ir sustiprink mane mano uždaviniams, kad tobulai juos atlikčiau”; Velykų maldoje sakoma: „Velykų Jėzau, padėki prisikelti iš savo ydų man, mano mylimiesiems, mano Tautai, prikelki taip pat visus klystančius”. Šv. Antano prašoma: „Padėki mums nugalėti vergiją savyje, kad mūsų tarpe išnyktų visoks pataikavimas, skundai, kerštas, neapykanta, kišimasis į kitų reikalus, kad aš nebūčiau kitų laisvės žudikė...” Štai tas labai praktiškas krikščioniškojo išsilaisvinimo kelias, kurį siūlė / siūlo tautiečiams MGM ir kurio reikšmingumą taip retai įvertina grynai politinio veikimo šalininkai.

Maldaknygės tekstai nuostabiai skatina tarpusavio solidarumą, egoizmo atsisakymą ir mintį aukotis dėl kitų ir Tėvynės (prisiminkime, kad pirmiausia tai buvo skiriama žmonėms, esantiems ant fizinio išsekimo slenksčio, kuomet išlikimo instinktas dažniausiai grėsmingai atakuoja asmens pasaulėžiūrinius principus. MGM nuolat kreipia savo skaitytojų akis į pasiaukojimo vertingumą: „Viešpatie, daryk ką nori su manim, tik pasigailėk mano Tautos ir mano mylimųjų”,- prašoma Šv. Mišių aukojimo maldoje. Per pakylėjimą kviečiama melstis: „Maldauju Tave, Išganytojau, pakeiski visą mano būtybę, padaryk iš savanaudės, savim susirūpinusios, paskendusios kasdienybėje, užjaučiančia kitus, padedančia kitiems. Padaryk, kad suprasčiau kitų vargus, kad jų lengvai nesmerkčiau. Pakeisk mano ir mano Tėvynės veidą”. Matome, kaip tai tinka, nors ir rašyta lagerio sąlygomis ir lagerininkėms – ir mūsų kasdienybei.

Maldaknygę užbaigiančioje ugningoje Kalėdų maldoje Betliejaus Kūdikiui didžiadvasiškai sakoma: „ /.../ Jei reikia aukų, imki jas iš manęs, tik duoki man kankinių drąsos ir stiprybės”. Ši svarbi teologinė mintis – kad mes pajėgūs heroizmui, bet ne savo, o Dievo jėga - kartojasi kaip svarbi nuoroda, rekomendacija ne vienoje MGM maldoje: „Dangaus Tėve, veski mane (į Dangaus laimę) kaip Tau patinka: per bedugnes, per šalčius... Aš visur eisiu, tik rodyk man kelią” (Malda „Švč. Trejybe, pasigailėk”). Šv. Mišių Aukojimo maldoje ryžtamasi: „Viešpatie, noriu sekti Tave, tik vesk mane, duok man jėgų, išminties, nuskaidrink mano troškimus. Viską priimsiu iš Tavo rankų su dėkinga širdimi: bejėgiškumą, begalinį ilgesį, paniekinimus, apleidimą, užmiršimą, netekimą laisvės, brangiausiųjų...”

MGM yra dvi „specifiškai katalikiškos” idėjos, kurias, manytume, galės suprasti, ar, tuo labiau, priimti krikščioniško ar bent jau religinio mąstymo žmonės. Viena iš jų – teigimas, kad skaista, šeimų dora ir ypač jaunimo skaistumas yra svarbus tautos laisvės kovos ginklas. „Marija, sužadink mūsų krūtinėj milžinų galią, išlaikyk skaisčią Tautos Dvasią, kurią mūsų bočiai per amžius augino” – prašoma maldoje, kurios vardu buvo prasmingai ir simboliškai pavadinta visa maldaknygė. Kryžiaus kelio meditacijose, užvardintose „Mąstykime V. Jėzaus Kristaus kančią”, Sibiro lietuvių mergaičių maldaknygė pakartotinai kviečia: „...Sudarykime sąlygas klestėti skaistumo dorybei, padėkime jaunimui pavyzdingu savo gyvenimu”; ten pat meldžia: „Jėzau, numylėjęs skaistybę, padėk žalių rūtų, lelijų, tulpių kraštui, Marijos žemės vaikams auginti nemarius skaistumo idealus”. „Maldoje į Šv. Juozapą” ir šiandien be galo aktualiai prašoma: „Šv. Šeimos Globėjau, padėk mūsų besikuriančioms šeimoms, kad jose amžinai neužgestų uždegti meilės žiburiai, kad jie išaugtų švyturiais, kad jų jokie vėjai neužgesintų, o mus sugrąžink į šeimos židinius didžiam kūrybiniam darbui”.

Antra idėja, neįprasta grynai sekuliariai politinei laisvės kovai, yra MGM pasaulėžiūroje (kur nesyk meldžiamasi už gyvuosius ir žuvusiuosius laisvės kovotojus kaip už karžygius) integraliai ir pakartotinai reiškiamas gėrio linkėjimas taip pat ir priešams bei kankintojams. Nors tai nelengva suvokti ir dar sunkiau, žinant pokario (o netgi ir dabarties) kontekstą, įgyvendinti, tai kaip niekas kitas atskleidžia krikščioniškojo patriotizmo (laisvės kovos) pilnatvę ir MGM autorės žmogiškąjį orumą bei žavesį. Įsiklausykime: „Duoki mums išminties ir jėgos ramiai iškęsti visus nesusipratimus, panieką ir neapykantą” (įžanginė malda „Dangau, palaiminki vargo dieną”); „Viešpatie, pasigailėki ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duoki ir jiems pažinti savo meilės saldumą” (Šv. Mišių maldų pradžia); „Jėzau, pasigailėk smerkėjų, neteisingų teisėjų”; „Dėkoju, Gailestingumo Dieve, už tas širdis, kurios man tiek daug gero padarė, kurios manęs niekad neužmiršta, dėkoju ir už tuos, kurie manęs neapkęsdami, auklėja ir įspėja” (malda „Po Šv. Komunijos”). Čia ir kitose MGM maldose yra toji autentiška Krikščionybė, iki kurios mes, drįsčiau pasakyti, savo bendravime – netgi ne su priešais, o tarp savųjų, kunigų ir pasauliečių, krikščioniškų institucijų, šeimose – dažnai pasirodome dar nepriaugę. MGM moko kilti aukščiau ir siekti daugiau krikščionybės kasdieniuose santykiuose.

Stebintų, jeigu nepripažintume Dievo malonės ir sielos galios, kiek didžio turinio ir konceptualių dalykų toji nežmoniškų Gulago sąlygų išsekinta mokytoja (Adelė Dirsytė) sudėjo į ploną maldynėlį. Šalia religinių gelmių čia galime atrasti ir pasikartojančią kelių Lietuvos atgimimų koncepciją – priespaudos gniuždomų tautiečių drąsinimą, tautinės savigarbos budinimą Lietuvos istorinės garbės ir misijos priminimu. „Marija,”- kreipiamasi maldyno pradžioje,- „/.../ paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus /.../”. Maldaknygės „vardinėje” maldoje, kaip didingoje poemoje Tėvynei, sakoma: „Marija, gelbėk krauju ir ašaromis, pasiaukojimu, pasiryžimais ir meile išpuoštą žemę. /.../ Marija, apšviesk klystančius, gelbėk mirusius karžygius, leisk prisikelti mūsų šventai Lietuvai, kad, kaip šviesi žvaigždė, kitų tautų tarpe šviestų, spindėtų ir garbintų Tavo Sūnaus ir Tavo begalinį gailestingumą ir meilę”. Štai krikščioniškos Lietuvos vizija ir siekis – kaip alternatyva perdėm materialistinėms, ekonominėms, finansinėms nūdienos „šviesios ateities” konstrukcijoms, tegul ir su Europos Sąjunga siejamoms. Nors daugelis, suvokdami Lietuvos įsitvirtinimo Vakarų erdvėje geopolitinę būtinybę, už narystę ES balsavome, suprantame, kad ji nepavaduos tautai Dievo karalystės...

Drauge šiame tekste liudijama krikščioniškoji tolerancija, pagarba ir teisių pripažinimas lygiai kitiems kaip ir savo tautai.

Net ir skaudžioje ilgesio maldoje primenamas Tėvynės gėris ir vertybės: „Pažvelk, o Motina, į mūsų vargo ir ilgesio sutrintas širdis, į mūsų nuo šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžinki mus į šalį, kurią mums pats dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį Tu nuo amžių pamėgai. Leiski mums vėl išvysti gausius malonėmis paveikslus, šventoves” („Malda į Girkalnio Gailestingumo Motiną”); maldoje į Šv. Kazimierą prisimenamas metraščiuose minimas stebuklas sunkiu Lietuvai svetimųjų antpuolio metu („/.../ jai esant pavojuj, iš dangaus padėjai mūsų kariuomenei”) ir meldžiama padėti „prisikelti mūsų Tautai kilniam gyvenimui, o mums veikiai sugrįžti į žemę, pašventintą kankinių kūnais, nekaltomis ašaromis ir begaliniu sielvartu”.

Vertas atskirų tyrimų mūsų pogrindžio ir jo spaudos reiškinys yra MGM maldų publikavimas kitose savilaidinėse maldaknygėse, kurios elementarios religinės leidybos bado metais, jau vėlyvuoju sovietmečiu (Brežnevo-Andropovo valdymas) buvo naujųjų knygnešių – Petro Plumpos, kun. Juozo Zdebskio, Pauliaus Petronio, Vytauto Andziulio-Juozo Bacevičiaus pogrindžio spaustuvėse tiražuojamos ir platinamos visoje Lietuvoje. Jos buvo tiek paplitę, kad, nepaisant valdžios represijų ir leidėjų areštų, pasiekė tikinčiuosius daugelyje parapijų; vaikai iš jų ruošėsi Pirmąjai Šv. Komunijai, meldėsi (taip pat ir šio rašinio autorius). Į tą vargo metų dvasinę duoną, tas maldaknyges, tarp kitų įprastinių maldų, litanijų, poterių ir katekizmo tekstų būdavo įterpiamos, jei neklystu, kai kurios partizanų maldaknygių maldos ir maldos iš MGM. Pavyzdžiui, brežneviniais laikais labai paplitusiame pogrindžio leidybos maldynėlyje „Garbė Tau, Viešpatie!” randame „Laisvės maldą” („Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink ir mūsų Tėvynei laisvės dienas /.../ - 90 psl.; koks maištas buvo toksai tekstas sistemoje, vertusioje savo vergus entuziastingai dainuoti, kad nežino kitos šalies, „kur taip laisvai alsuoja žmogus”!) „Laisvės malda” man atrodo paimta iš kažkurios partizanų maldaknygės, ją mintinai mokėjo ir dažnai kartojo nuostabios ištvermės ilgametis Sibiro lagerių kalinys, gilus katalikas, buvęs partizanų spaudos leidėjas a†a Petras Paulaitis; šiame maldyne taip pat išspausdinta „vardinė” A. Dirsytės maldaknygės malda „Marija, gelbėki mus”. Kituose vėlesnio laiko maldynuose esu radęs įterptą maldą iš MGM į Šv. Antaną, kurioje tuometinių kratų vykdytojų akimis „nusikalstamai” skundžiamasi, kad „praradome brangenybių brangenybę laisvę” ir prašoma „išmokyti ją branginti, mylėti ir ginti”. Tačiau kokiu principu ir pagal kokius kriterijus buvo parenkamos MGM maldos, spausdinant jas vėlesnėse, labiau vaikų katechezei (tuo metu draudžiamai) skirtose pogrindžio maldaknygėse – daugiau gal galėtų papasakoti buvusieji prie slaptosios leidybos lopšio, jos organizatoriai – pvz., arkiv. S. Tamkevičius.

Reziumuojant galima pagrįstai tarti, kad MGM puslapiuose užkoduota Tautos išsilaisvinimo vizija: į laisvę (tautos atgimimą, valstybingumo, teisingumo atstatymą) – per ištikimybę Dievui (tai yra, per lietuvių dorą).

Ši laisvės iškovojimo ir išsaugojimo programa tebelieka aktuali ir šiandien.