1 SKYRIUS

Ši žemė turėjo vieną ypatingą savybę, kuri pavertė Kolymą išskirtine tarp daugelio kitų šiaurinių Sibiro vietų. Ši ypatinga savybė buvo turtingi aukso klodai ar sąnašynai, kaip juos vadina geologai. Atradus aukso ir ištyrus jo išgavimo galimybes, ši žemė pradėta plačiai naudoti, o politinių kalinių rankos tapo pagrindiniu šios valstybinės veiklos įrankiu. Milijonai vadinamų „liaudies priešų” mirė šaltose šiaurės aukso kasyklose nuo sekinančio vergiško darbo. Ši sistema turėjo dvigubą tikslą: naudoti žmogiškuosius išteklius ir tuo pat metu naikinti sistemai prieštaraujančius žmones. Gamta ir Stalinas pavertė Kolymą aukso ir mirties žeme.

Gerokai anksčiau nei šis ilgai užmirštas Sibiro kampelis įgijo abejotiną „baltojo krematoriumo” ir „baltosios mirties žemės” šlovę, Rusijos tyrinėtojai, medžiotojai ir nuotykių ieškotojai jau buvo aprašę jo egzistavimą. XVI-XVII a. Rusijai besiplečiant į politinę Sibiro tuštumą, ši taikių šiaurės tautų – čiukčių, evenkų, tungusų ir jakutų žemė be mūšio papuolė į caro rankas. Žiūrint iš istorinio taško tai buvo įspūdingas plėtimasis. Vos per tris dešimtmečius Rusijos kariuomenė ir paskui ją sekę persikėlėliai pasistūmėjo 3000 mylių ir 1639 metais pasiekė vakarinę Ramiojo vandenyno pakrantę.

Dar 1648 metais nuotykių ištroškęs kazokas Semionas Dežniovas surengė pirmąją kelionę į šiaurę laivu. Plaukdamas Kolymos upe jis pasiekė Arkties vandenyną ir Beringo sąsiaurį (iki to laiko visiškai nežinomą). Jo žygis, nors ir gerai aprašytas ir padėtas saugoti Irkutsko archyvuose, pasiklydo žmogiškoje užmarštyje ir laukė savo valandos beveik 150 metų. Žemė nebuvo visiškai apleista – ji buvo naudojama kailių prekybai, tačiau labai nežymiai. Pirmieji prekeiviai įrengė savo postus dabartinio Nižnekolymsko apylinkėse, nors vėliau ši vieta buvo keletui metų apleista.

Buvo dvi pagrindinės priežastys, kurios laikė Rusijos pirmeivius atokiau nuo šio Sibiro žemės galo – atšiaurus klimatas ir geografinis atskirtumas. Šios abi priežastys kartu sudarė rimtą kliūtį, nutolinusią pakartotinį Kolymos atradimą iki šio amžiaus pradžios.

Klimato atšiaurumą galima paaiškinti tik gamtinėmis sąlygomis, kurios veikia regioną ir lemia jo geografinę sandarą. Visas vyksmas prasideda šiltoje Ramiojo vandenyno srovėje, kuri savo kelyje į šiaurę prateka pro Aliaskos krantus ir juos sušildo. Beringo sąsiauryje pasigavusi šalto vandens srovė pasuka į pietus, atvėsindama Kamčiatkos, Kolymos ir Sachalino krantus. Todėl pagrindinė Kolymos dalis yra atskirta nuo šildančio Ramiojo vandenyno ir jo jūrų – Japonijos ir Ochotsko – poveikio.

Kitas pagrindinis veiksnys yra atšiaurios bendras arktinio oro srovės ir kalnų grandinės išilgai rytinio Kolymos kranto poveikis. Šalti žiemos vėjai, neturėdami išėjimo į jūrą, sūkūriuoja aplinkui, sukurdami gamtinį šaldymo procesą. Todėl Kolymoje užregistruota viena iš žemiausių temperatūrų pasaulyje. Kai kuriose vietose ji buvo nukritusi iki 98 laipsnių žemiau nulio pagal Farenheito skalę.

Anksčiau minėti šiaurės gyventojai, kurie čia gyveno jau daugelį kartų, vertino trumpas vasaras ir ilgas šaltas žiemas kaip natūralius metų laikų pokyčius. Tačiau rusams, pirmą kartą tyrinėjusiems šią žemę, nors jie ir buvo įpratę prie šalto Sibiro klimato, Kolymos sąlygos buvo per šiurkščios ir nepatiko. Stalino kaliniai neturėjo pasirinkimo, jie turėjo kęsti kol leido jėgos. Šie nelaimingi žmonės išreiškė savo bejėgiškumą prieš oro sąlygas posakiu, kuris įkūnija žemės šaltį ir kuris tapo žinomas visame Sibire. Jame esanti kruopelė sarkazmo išreiškia kartų humorą, nors Kolymoje nebuvo nieko, kas galėtų pakelti nuotaiką. O posakis yra toks:

Kolyma – nuostabi planeta,
dvylika mėnesių žiema,
visa kita – ilga vasara.

Žemės neprieinamumą rusų tyrinėtojams ir pirmeiviams galima paaiškinti dviem aukščiau minėtais geografijos ir klimato veiksniais. Kiekvienas iš jų atskirai, arba abu bendrai, didžiąją metų dalį padarydavo neprieinamus abu galimus kelius – sausumos ir vandens. Sausumos kelias iš pietų, žiemą užverstas didelėmis pusnimis, yra sunkus ir trumpą vasarą. Ištirpus sniegui keliai kalnuose ir taigoje pavirsdavo sunkiai įveikiamomis pelkėmis. Todėl netgi aukso kasyklų klestėjimo metu, sovietai nesiėmė žygių sujungti pagrindinę Sibiro dalį ir Kolymą sausumos keliu. Pagaliau kelias buvo nutiestas po Antrojo pasaulinio karo – jis dabar žinomas kaip Kolymos kelias, jungiantis Vladivostoką su Kolymos sostine Magadanu. Atrodo, kad jis veikia ištisus metus.

Kita galimybė susisiekti buvo jūrinis kelias iš rytinio uostamiesčio Vladivostoko į mažus primityvius uostus Magadane (Nagajevo), Kamčiatkoje, bei Arkties jūros Ambarčiko uostelį. Sutelkę dėmesį į šias vieninteles prieinamas susisiekimo su šiaure galimybes rusai sukūrė ištisą laivyną, naudojamą kroviniams nuvežti ir grįžtant atgal parvežti auksą.