2 SKYRIUS

Rusų aukso ieškotojai į šią šiaurės rytų Sibiro vietą atvyko palyginti vėlai, nors apie šio tauraus metalo buvimo vietas upėse ir slėniuose buvo plačiai žinoma tarp vietinių klajoklių genčių. Tačiau dėl savo religinių įsitikinimų šios gentys nenorėjo dalintis savo žiniomis su rusų medžiotojais ir prekiautojais. Pagrindinė priežastis slypėjo jų religinių vadovų (šamanų) mokyme, kad auksas yra „viso blogio šaknys”. Šis posakis susijęs su jų tarpe sklandančia senovine legenda, kad auksas per klaidą buvo paliktas kai laiko pradžioje Didžioji Dvasia pasiuntė dangaus žvaigždes žemyn susrinkti visą Žemės auksą, kuris padarė daug blogo žmonėms. Toje legendoje buvo pranašaujama, kad žmoniją ištiks didelė nelaimė, jei kada nors iš sušalusios Kolymos žemės būtų iškastas auksas. Ši pranašystė vėliau pavirto žmonijos nelaime Stalino valymų pavidalu, kuri išstūmė milijonus žmonių į šaltą, nesvetingą žemę numirti žiauria ir siaubinga mirtimi.

Šio aukso buvimą, dėl kurio sovietiniai vadeivos buvo pasiruošę paaukoti bet kokį savo žmonių skaičių ir nuo kurio šiauriečiai šalindavosi, geologai gali paaiškinti prozaiškiau, bet moksliškiau. Jų tyrimai rodo, kad tam tikrose Žemės vietose auksas atsiranda dėl žemės paviršiaus judėjimų, ugnikalnių išsiveržimų, žemės plutos susidarymo ir auksingų sąnašų, vykusių Triaso ir Juros periodais, kurie skaičiuojami milijonais metų. Vienas iš šiuolaikinių geologų, tyrinėjačių aukso atsargas, yra prof. Vladislav J. Ciesielevič, dirbantis Kolorado Kalnakasybos mokykloje. Jis paaiškino Kolymos aukso klodų susidarymą savo veikale „Kruvinasis Rusijos auksas” tokiais moksliniais teiginiais:

„Kolymos ir šiaurės rytų Jakutijos mezozoidai sudaro paskutinę turtingą auksingą metalogeninę provinciją (Rusijoje), išsidėsčiusią palei Sibiro skydo kraštus. Jie sudaro taip vadinamą Jano-Kolymos raukšlinę juostą, kalnagūbrių seriją, besitęsiančią iš pietvakarių į šiaurės vakarus per visą šiaurės rytų Sibirą. Uolienos daugiausiai sudarytos iš Triaso ir Juros periodų smiltainio, skalūnų ir vulkaninių uolienų. Savo sandara mezozoidai atspindi tokią geosinklinių ciklų pakopą. Vėlyvajame Juros periode mezozoidai buvo padalinti porfyriniais auksingais intarpais, kurie įsiskverbė išilgai pagrindinių įtrūkių. (Ustiev 1972). Toliau nuo šių gilių intarpų esančios vietos yra skurdžios. Prisotinimo zonos taip pat susidarė ir skalūnuose. Tolesnis šių mezozoidinių struktūrų kilimas ir irimas sudarė dabartinę struktūrą. Prieš minėtą dėsningą sandaros susidarymą Kolymos ir šiaurės rytų Jakutijos aukso klodai išsidėstė būdingu juostiniu pavyzdžiu. Klodai yra labai jauni; kai kurie susidarė Pleistoceno metu. Rusai tvirtina, kad pradinėje būsenoje jie yra labiausiai prisodrinti aukso iš visų pasaulyje žinomų aukso klodų”.

Prof. Ciesielevičius nebuvo vienintelis lenkas, kuris pasišventė šio regiono tyrinėjimui. Gerokai prieš jį ir daugelį dešimtmečių prieš atrandant auksą Kolymoje, keletas caro į Sibirą ištremtų lenkų patriotų, verčiami aplinkybių ar jų rusiškų viršininkų valia, pateko į Kolymą. Žymiausias iš šių patriotų buvo Janas Čerskis. Jis buvo jaunas geografas-geologas ir kovotojas už Lenkijos laisvę nepavykusio 1863 m. sukilimo prieš carą metu. Kai jį suėmė, jis buvo ištremtas į tolimiausią Rusijos imperijos kampą ir gavo užduotį tyrinėti šaltųjų Sibiro žemių šiaurės rytų dalį. Jis ten prabuvo visą likusį gyvenimą ir paliko Rusijos mokslui daugybę užrašų ir dokumentų apie Kolymos ir Indigirkos geografiją. Jie išliko Sankt Peterburgo mokslų akademijos archyvuose. Čerskis mirė anksti, būdamas 47 metų amžiaus, ir buvo palaidotas viename iš jo tyrinėtų regionų. Pažymint jo nuopelnus mokslui jis buvo paskelbtas pirmuoju (Rusijos) šiaurės rytų Sibiro geologu, o vienas iš kalnagūbrių buvo pavadintas jo vardu. Iš pradžių ant jo kapo buvo tik medinis kryžius, bet vėliau jį pakeitė akmeniniu obelisku.

Kitas žinomas lenkų tremtinys toje vietoje buvo Vaclavas Sieroševskis. Jis praleido keletą metų tyrinėdamas Jakutijos žemes ir gyvendamas tarp vietinių žmonių. Jo palikimas tiems žmonėms buvo knyga apie jų kultūrą ir papročius, žinoma kaip pirmasis rašytinis šaltinis apie jakutus. Ši knyga ir šiandieną laikoma vertingu dokumentu apie ankstesnį jakutų gyvenimo būdą ir jų kultūrą.

Kitoje knygoje, kurią parašė lenkų žurnalistas ir Stalino kalinys Kolymoje Anatolijus Krakovieckis, pasakojama apie caro laikų lenkų tremtinį Kšyžanovskį. Pabėgęs į Arktį vyras vedė jakutę ir su ja išaugino šeimą. Jis gyveno dabartinės Arkagalos apylinkėse iki 1934 metų, kai tame regione atsirado pirmieji lageriai. Kaip ir daugelis to metų šiauriečių jis pasitrukė į šiaurę ir galbūt, kaip ir daugelis iš jų, persikėlė per užšalusį Beringo sąsiaurį ir pradėjo naują gyvenimą su savo šeima saugioje nuo Stalino persekiojimų vietoje.

Kitas lenkų pirmeivis šioje žemėje – Lenkijoje beveik nežinomas Juzefas Slonimskis. Jis praleido keletą metų Kolymoje kaip geologas, sovietų pasamdytas Paryžiuje. Savo senatvėje sugrįžęs į Lenkiją parašė apsakymą apie savo patirtį šaltoje žemėje, pavadintą „Purga”. Šioje knygoje jis aprašė pirmuosius aukso žvalgymo būdus, paprastus jo kasimo įrankius ir šiaurės tautų jakutų ir evenkų gyvenimo būdą. Jie pateikė vertingą apžvalgą apie kultūrą genčių, kurios augino elnių bandas maistui, drabužiams ir pastogei, skirtai gyventi ir išlikti šioje šalčio žemėje.

Iš tikrųjų auksas nebuvo atrastas iki 1910 metų, kai pabėgęs kalinys Boriska, totoriškos kilmės vyras, atsitiktinai pateko į aukso klodais turtingą Arkties slėnį. Žinia apie šį atradimą sklido po Rusiją lėtai, jokios šiuolaikinės žiniasklaidos tada nebuvo. Netrukus po to, 1914 metais, carinė Rusija įstojo į karą su Austrija ir Vokietija, ir šis atradimas tapo antraeilės reikšmės įvykiu. Netgi porevoliuciniai deimantų atradimai, kuriuos padarė caro karininkas, besislapstantis nuo sovietinio saugumo tolimame Sibiro pakraštyje, praslydo nepastebėtas. Rusijo pilietinio karo metu 1918-1921 metais šalis buvo įvelta į vidaus kovas ir jai nerūpėjo sensacingos naujienos apie jaudinančius atradimus.

Pagaliau apie 1925 metus pranešimai apie Kolymos auksą pasiekė Maskvą ir patraukė mokslininkų bei aukščiausių sovietinių pareigūnų dėmesį. Tai įvyko po to, kai 1922 metais buvo pradėtas diegti naujas ekonominių santykių būdas, taip vadinamas Naująja ekonomine politika (NEP), pagal kurią turėjo būti grįžta prie Rusijos valiutos dalinio dengimo auksu – ne mažiau 25% rublių turėjo būti padengta auksu. Buvo ir kitas veiksnys, kuris vertė kuo greičiau sukaupti aukso atsargas. Šalis stovėjo ant ekonominio žlugimo ribos ir jai žūt būt reikėjo naujų išteklių. Naujos visuomenės ir ūkio reformos atvedė šalį prie bankroto ribos. Prireikė kitų šalių pagalbos. Užsienio valiutos stokojančiai šaliai Kolymos aukso atsargos buvo tiesiog dievo dovana. Tačiau nebuvo įmanoma išgauti šio tauraus metalo dideliais kiekiais ir nedelsiant. Pirmiausiai reikėjo sukurti infrastruktūrą. Priemonės buvo ribotos arba jų iš viso nebuvo.

Pirmasis sovietinės vyriausybės žingsnis aukso link buvo privataus verslo šiame tolimame Sibiro kampe skatinimas. Tai prieštaravo sovietinei ideoligijai ir nebuvo skatinama kitose Sovietų Sąjungos vietose. Privatūs aukso žvalgytojai, naudodami paprasčiausius aukso sijojimo būdus, akivaizdžiai parodė savo darbo sėkmę – taip aiškiai, kad sovietinė vyriausybė netrukus pati įsitraukė į aukso gavybos verslą.

Ypatingasis Sibiro reikalų komitetas Maskvoje, kuris 1928 m. jau vekė, pasiuntė į tolimąsias teritorijas ekspediciją, kuriai vadovavo Karlas Janovičius Luksas – latvių komunistas, buvęs Lenino apsaugininkas. Lydimas 35 palydovų jis atvyko į dabartinio Magadano vietą su ypatinga užduotimi Ochotsko jūros pakrantėje įkurti „Kultūrinę bazę” arba, kitais žodžiais tariant, visos Kolymos aprūpinimo bazę. Pirmiausiai reikėjo pastatyti uostą žvejybos prieplaukos vietoje, vadinamoje Nagajevo vardu. 1929 metais pradėtas įgyvendinti projektas virto visiška nesėkme. Tris kartus galingos audros nuplovė pastatytus pastatus į jūrą. Netrukus dėl nežinomų priežasčių 1932 metais nusižudė Luksas. Infrastruktūros statybos pradžą turėjo perimti jį pakeitęs pareigūnas.

Tais pačiais metais grupė jaunų geologų iš Lenos-Adano aukso verslovių suorganizavo pirmą valstybinę ekspediciją Kolymos mineralinių išteklių tyrimui. Ši ekspedicija, kuriai vadovavo Jurijus Aleksandrovičius Bilibinas, Maskvos kalnakasybos akademijo geologas, patvirtino, kad tame regione yra aukso, tačiau nepateikė galutinių išvadų apie klodų auksingumą. Antra ekspedicija, kurią organizavo Abramas Isakovičius Gernšteinas, taip pat neįstengė įvertinti žemės turtų. Kitos trys ekspedicijos, kurioms vadovavo Valentinas A. Caregradskis (remiantis prof. V. Cisielevičiaus ataskaita) pagaliau rado sodrius aukso klodus visose jų tyrinėtose Kolymos ir Indigirkos vietose.

Atsargos pasirodė keletą kartų didesnės negu kitose auksingose Sovietų Sąjungos vietose. Geologų skaičiavimais aukso kiekis svyravo nuo 10 iki 15 gramų kubiniame metre žemės – tai buvo labai aukštas rodiklis. Vienas tų laikų geologų Juzefas Slonimskis savo knygoje „Purga” detaliai aprašė aukso tyrimą atrastuose plotuose išsijojant rėčiais grunte esantį auksą. Tiriant šiuo būdu įvairiose vietose iškasamos metro gylio duobės, o gruntas plaunamas iš tirpstančio sniego susidarančiu vandeniu tol, kol nustatomas aukso kiekis. Ištyrus gruntą bei nustačius naudingų medžiagų kiekį galėjo būti pradedami kasybos darbai, net ir paprasčiausiu būdu, t.y kasant, plaunant ir sijojant.