3 SKYRIUS

Naujai įkurtos vyriausybinės agentūros „Centrinė aukso monopolija” Maskvos direktoriai suprato, kad neįmanoma veiksmingai pasiekti aukšto gavybos našumo be pažangių amerikietiškų technologijų. Grupė jų geologų ir technokratų nukeliavo į Kaliforniją susipažinti su Amerikos kalnakasybos pramone. Jie apžiūrėjo keletą Amerikos kasyklų ir pasamdė keletą Amerikos inžinierių. Tačiau tai ir buvo viskas, ką jie gavo iš amerikiečių.

Negalėdami gauti užsienio technologijų ar išvystyti savųjų, jie nusprendė pasirinkti vergų darbą, kurį gausiai užtikrino visa galinga sovietinė policija. Iki to meto socialinė ir ekonominė šalies sąlygos labai stipriai pablogėjo. 1929 metais Stalinas pradėjo kolektyvizuoti sovietinį žemės ūkį. Nuo to laiko valstiečiams ir žemės savininkams nebuvo leidžiama turėti savo žemės ir gauti pelno iš parduodamo derliaus. Su tais, kurie prieštaravo šiai politikai, buvo negailestingai susidorojama. Kai kurie buvo nužudyti, tačiau šimtai tūkstančių kitų buvo ištremti į sovietinės imperijos pakraščius, kur jie sudarė gausią, nuolat papildomą vergiško darbo jėgą.

Stalinas ypač taikėsi į tuos, kurie tradiciškai buvo turtingesni valstiečiai, vadinamieji „buožės”. Šis žmonių sluoksnis nenorėjo stoti į kolūkius, todėl valstybės saugumo struktūros juos persekiojo. Nors ir įvyko keletas atvirų sukilimų, dauguma pasirinko tylųjį pasipriešinimą. Žmonės paprasčiausiai atsisakydavo dirbti kolūkiuose. Stalinas atsakė leisdamas jiems mirti iš bado. Buožės naikino kolūkių padargus, degino laukus ir skerdė gyvulius, tada valdžia užrakino maisto atsargas ir sukėlė badą.

To pasėkoje nebuvo pagaminta pakankamai maisto, leidžiančio išmaitinti šalies gyventojus. Toks maisto trūkumas virto didžiausiu dirbtinai sukeltu badu žmonijos istorijoje. Labiausiai dėl jo nukentėjo Ukraina. Pagal naujausias ukrainiečių pranešimus (iš Kijevo) iš bado mirė ne mažiau kaip pusė milijono žmonių. Kiti šaltiniai pateikia skaičius iki trijų milijonų žmonių. Policijos represijos tęsėsi masiniais suėmimais ir masiniais ištisų gyvenviečių trėmimais į atokiausius Sibiro kampelius. Ukrainiečių istorikai teigia, kad taip persekiojami buvo tik etniniai ukrainiečiai. Nors taip ir gali atrodyti žvelgiant iš Ukrainos, faktai liudija, kad daugelis kitų etninių grupių irgi nukentėjo nuo šių pogromų.

Nuo amžių šioje Europos dalyje (Ukrainoje) gyveno didelė lenkų dalis, daug jų liko ten gyventi ir po revoliucijos. Visiškas ar dalinis lenkų išnykimas Kamenec Podolsko, Vinicos, Žitomiro ir Kijevo apylinkėse bei pastarieji etninių lenkų grupių atsiradimai Kazachstane, Uzbekistane ir kituose Sibiro rajonuose aiškiai patvirtina, kad lenkai Ukrainoje buvo persekiojami taip pat, kaip ir bet kuri kita etninė Ukrainos grupė. Taipogi, kadangi ukrainiečiai buvo ekonomiškai vargingesnė klasė ir nuo komunizmo pradžios rėmė tokius socialinius politinius pokyčius, negalėjo būti, kad jie buvo vienintelė persekiota grupė. Be to, jie turėjo turėti tam tikrą Stalino pasitikėjimą, nes pagal Eugenijos Ginzburg liudijimą jos knygoje „Status maršrutas”, Kolymos kalinių lagerių apsauga buvo šauktiniai iš Ukrainos ir Taškento.

Be Ukrainos „buožių” ir lenkų nesveika sovietinė persekiojimo sistema pradėjo tiekti vergiško darbo jėgą Gulagui (darbo stovyklų administracijai) iš visos Sovietų Sąjungos, įskaitant uzbekus, totorius, etninius vokiečius, gruzinus, armėnus, turkmėnus, mongolus, latvius, estus, lietuvius, kinus, korėjiečius, afganus, suomius ir nesuskaičiuojamą daugybę kitų. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Stalino valymai ir parodomieji teismai pasiekė savo apogėjų. Jo tikslas buvo pašalinti bet kokią grėsmę jo vadovavimui ir visiškai valdyti žmones. Tai, kad ši prievarta sukūrė didžiulę vergų masę, buvo papildomas privalumas. Niekas Sovietų Sąjungoje nebuvo nuo to apsaugotas, nepriklausomai nuo tautybės ar pilietybės. Tiesą sakant, į užsieniečius buvo žiūrima kaip į priešus. Karo metais į sovietų nagus pakliuvo daug užsieniečių. Į Gulagą išsiųstų užsienio tautybių žmonių kiekis kasmet kito, priklausomai nuo to, kur buvo daromi valymai. Toliau pateiktame grafike apibendrinamas metinis Gulago kalinių iš užsienio skaičius, remiantis pastaruoju metu paskelbtais senų sovietinių archyvų duomenimis (Pohl, 1997).

Daugelis senųjų bolševikų, kurių palankumas partijai ir komunistinei ideologijai išblėso, buvo suimti, kankinami, apkaltinti absurdiškais kaltinimais, parodomuosiuose teismuose pripažinti kaltais ir nužudyti. Raudonoji armija neteko daugiau kaip 70% savo aukščiausio rango karininkų, kurie buvo įkalinti arba nužudyti. Bet dar daugiau – paprasti, eiliniai žmonės irgi buvo suiminėjami ir tremiami, nekreipiant dėmėsio į tai, kalti jie ar ne. Kolymos kasyklos taip pat gavo šios tos aukso gyslos dalį. Rusų ir užsieniečių žudymo ir trėmimo į darbo stovyklas aktyvumas prieškario ir karo metu pasiekė neįtikėtiną mastą, kas matyti iš šio grafiko, parengto remiantis Pohl-io 1997 m. duomenimis.

Iki to meto jau buvo pasiruošta išgauti šios tolimos subarktinės žemės turtus ir juos naudoti. Pirmoji infrastruktūra buvo pavadinta „Kultūrine baze”, ją sudarė Nagajevo uostas ir tiekimo centras Magadane. 1932 m. atvykus pirmajam Kolymos dierktoriui Eduardui Petrovičiui Berziniui ji buvo pavadinta „Dalstroj” ir mikliai išplėtė savo veiklą. Jo vadovavimo metu Kolyma tapo sparčiai besivystančiu Sovietų Sąjungos atokiuoju kampu, kurio visas ūkis buvo grįstas pigiu vergų darbu. Per trumpą laiką pagrindinis 13 kilometrų ilgio kelias į šiaurę tapo 1034 kilometrų ilgio plentu nuo Magadano iki Arkties uosto Ambarčiko. Išilgai to kelio buvo pastatyta tūkstančiai darbo stovyklų, ir tūkstančiai kasyklų, daugiausiai aukso, pradėjo darbą.

Svarbiausiu Kolymos spartaus vystymosi centru tapo jos sostinė Magadanas. Šis mažytis subarktinis evenkų (kurie ir davė jam pavadinimą, reiškiantį „jūros kopos”) gyvenamas žvejų kaimelis sparčiai išaugo į didelę baudžiamąją koloniją. Kasmet į Kolymos vergų darbo stovyklas buvo atvežama šimtai tūkstančių kalinių. Jie buvo apgyvenami Magadano mieste ir jo tolimuose pakraščiuose, kad dirbtų čia iki gyvenimo pabaigos be galimybės sugrįžti. Galiausiai Magadanas, kuriame 1935 metais buvo tik 165 namai (neskaitant kalinių stovyklų) per pusę šimtmečio išaugo iki 160 tūkstančių gyventojų didmiesčio. Jis tapo klestinčiu kalnakasybos, pramonės, žvejybos ir kultūros centru, ir išlieka tokiu iki šiol.

Naujausi oficialūs Sovietų Rusijos leidiniai, kaip, pavyzdžiui knyga „Magadanas” pateikia miestą kaip gražią ir šiuolaikišką vietą – gyvą, progresyvią ir, svarbiausia, laisvą. Visoje knygoje iš viso neminimas vergų darbas, kurio dėka iš nesuskaičiuojamų sielų kančių ir mirties gimė ši vieta. Rodos, kad šiuolaikinė šiaurės sostinė visai neturi atminties, jokio gėdos jausmo ir jokio noro pažinti savo nusikalstamą praeitį.

Nėra nei vieno sakinio ar pastraipos, skirtos sovietų tautybėms ar daugybei kalinių iš tokių šalių kaip Lenkija, Vokietija, Rumunija, Lietuva, Latvija, Mongolija, Kinija, Korėja, Afganistanas, Armėnija ar japonų karo belaisviai po Antrojo pasaulinio karo, kurie čia gyveno, dirbo ir mirė. Naikinant vergų darbo stovyklas šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintajame dešimtmetyje atmintis apie šiuos nužudytus vergus ir karo belaisvius taip pat buvo ištrinta ir iš istorijos vadovėlių Kolymos bibliotekose ir mokyklose, o taip pat ir iš valdžios įstaigų įrašų. Nors senuose sovietiniuose archyvuose išliko kai kurie įrašai, neigimas Kolymoje tęsiasi iki šių dienų.

Darbo vergus – Stalino represijų rezultatą – imta vežti į Kolymą ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kad jie pradėtų masinį mineralinių išteklių eksploatavimą. Šiam tikslui sukurtas krovininis laivynas žmonių krovinį vežė viena kryptimi – į šaltąją Šiaurės žemę. Tik labai nedaugelis sugrįžo į savo gimtas žemes, dauguma iš jų tapę invalidais, šalčio aukomis. Dauguma amžiams liko masinėse kapavietėse, iškastose amžinojo įšalo žemėje, buvo palaidoti po uolienomis arba jų kūnus nunešė į Arkties vandenyną pavasariniai potvyniai. Jų sielos, kaip teigia kalėjimo tautosaka, rado amžiną ramybę ant baltų kalnų viršūnių, vadinamų „sopkomis”.

Prasidėjus II pasauliniam karui 1939 metais bei sovietams įsiveržus į rytinę Lenkiją buvo atrasti nauji vergų darbo ištekliai Stalino imperijos poreikiams aprūpinti. Apie du milijonus lenkų sovietinė policija prievarta ištrėmė iš savo namų ir apgyvendino plačiuose Sibiro ir Kazachstano tyruose. Jie turėjo dirbti stepių kolūkiuose arba taigos miškų ūkiuose arba vergauti darbo stovyklose šaltuose ir atokiuose šiaurės regionuose. Kai kuriuos lenkus sovietai nužudė – kaip 15000 lenkų karininkų Katynės ir Mednojės miškuose. Keisti geografiniai Sibiro subarktinių ir arktinių žemių pavadinimai tapo lenkų istorinio žodyno dalimi. Daugelis jų tapo lenkų karo kankinių Sovietų Sąjungoje sinonimais.

Netrukus dar trys šalys, prievarta prijungtos prie Sovietų Sąjungos, irgi atidavė savo duoklę žmonėmis Gulago vergų sistemai. Lietuvos, Latvijos ir Estijos patriotai patyrė tokį patį tragišką lenkų likimą, paaukodami savo jėgas ir gyvybes persekiotojų ir išnaudotojų naudai.