4 SKYRIUS

Vergų darbas būtų turėjęs mažai įtakos sovietiniam ūkiui, jeigu nebūtų infrastruktūros, įgalinančios perkelti kalinius iš darbo šaltinių vietos į jų panaudojimo ir galutinio sunaikinimo vietą. Transsibiro geležinkelis tapo pagrindiniu keliu, tiekiančiu kalinius į šalia kelio esančius taškus, iš kurių jie toliau buvo paskirstomi į įvairias Šiaurės vietas. Jo ryčiausias taškas Vladivostokas tapo Kolymos kalinių persiuntimo punktu. Tačiau čia sausumos kelias į tolimąjį šiaurės rytų Sibiro kampą baigėsi. Vienintelis būdas pasiekti Kolymos krantus buvo jūrų kelias Japonijos ir Ochotsko jūromis. Tam tikslui buvo sukurtas atskiras laivynas su baze Vladivostoke.

Kiekvienas to laivyno laivas, kaip pavyzdžiui „Džurma”, „Sovlatvija”, „Dalstroj”, „Dekabrist” ir kiti, savo triumuose plukdė tūkstančius sunaikinimui skirtų žmonių. Visi tie laivai, nors ir būdami krovininiai, buvo aprūpinti įmantriais vidiniais patobulinimais, leidžiančiais plukdyti kuo daugiau kalinių. Tie įrengimai buvo tokie, kokių nebuvo jokiame vergų laive per visą žmonijos istoriją, netgi laivuose, gabenusių Afrikos vergus į Ameriką.

Tipiškas vergų laivas buvo „Džurma”. Jo vidinė sandara geriausiai atspindi tai, kaip žmonių krovinys triumuose buvo plukdomas į šiaurę. Aplink prie triumo sienų buvo įrengtos medinės santvaros, susidedančios iš keturių vienas virš kito sujungtų gultų, o penktasis gultas buvo tiesiog ant laivo dugno. Kiekvienas iš gultų buvo padalintas dalimis, skirtomis gulėti penkiems žmonėms. Norėdami patekti į savo vietą kaliniai turėjo pirmiausiai prakišti kojas, palikdami galvas praėjimo pusėje, kad neuždustų. Jei neužtekdavo vietos suguldyti visus kalinius, žmonės buvo guldomi tiesiog praėjime visos kelionės metu, kuri trukdavo nuo 6 iki 11 dienų.

Sanitariniai mazgai buvo tik dvi statinės po 50 galonų, vadinamos „parašomis”, kurios periodiškai buvo išpilamos į jūrą. Neretai statinių turinys išsipildavo viduje, paskleisdamas išmatų kvapą po visą triumą. Išorinė išvietė taip pat buvo naudojama, tačiau ten leisdavo tik po kelis kalinius vienu metu. Todėl visada susidarydavo ilgos, lėtai judančios eilės. Lauko išvietė buvo atitverta grotomis, apsaugančiomis nuo kalinių pabėgimo šokant į jūrą, ypač plaukiant per teritorinius Japonijos vandenis.

Tokiame perkrautame laive, kaip ir visoje Sovietų Sąjungos kalėjimų sistemoje, nuolat trūkdavo maisto. Tuo metu visa šalis badavo, o vergai buvo pačiame maisto skirstymo sąrašo gale. Laive maisto davinys buvo dar mažesnis negu bendrai pagal kalėjimo reikalavimus. Kalinio dienos davinys kelionės metu buvo sudarytas iš sumažinto duonos kiekio, raugintų kopūstų sriubos ir kibiro gėlo vandens penkiasdešimties žmonių grupei. Toks maisto tiekimas buvo paremtas šioje sistemoje taikoma nuostata „kas nedirba, tas nevalgo”.

Triumo vėdinimas taip pat kėlė daug rūpesčių kaliniams. Šviežias oras patekdavo per angas triumo viršuje. Tačiau, net jei jos buvo pilnai atidarytos, vos pakakdavo oro, kad kaliniai neuždustų. Laivui plaukiant Japonijos teritoriniais vandenimis pagrindinės durys visada būdavo uždaromos. Dėl šios ir kitų priežasčių kiekvienos kelionės metu mirdavo dalis žmonių. Taip pat atsitikdavo ir kitų nenumatytų ir netikėtų jūrinių nelaimių.

„Džurma” gana dažnai patirdavo tokius atsitikimus. Atminimas palikuoniams apie tokius įvykius išsaugotas knygose, kaip pavyzdžiui, Roberto Konkvesto knygoje „Kolyma”. Tokie įvykiai liudija kaip mažai sovietiniai veikėjai vertimo žmogaus gyvybę. Toliau pateikiame keletą pasakojimų iš tos knygos.

Vienos iš savo vėlyvo rudens kelionių į Ambarčiką Arkties vandenyne „Džurma” įstrigo leduose, atsiradusiuose dėl ankstyvo atšalimo. Negalėdama prasibrauti pro ledą ji stovėjo įšalusioje jūroje visą žiemą su dvylika tūkstančių žmonių triumuose. Sovietai neturėjo jokių priemonių gelbėti jų, o pagalba iš išorės buvo nepriimtina, nors ir buvo siūloma iš Amerikos orų stoties Arktyje. Priimdami pagalbą jie būtų rizikavę atskleisti savo vergovinę sistemą pasauliui. Visi triume buvė žmonės sušalo mirtinai arba mirė iš bado dar būdami laivo triume. Pagaliau pavasarį „Džurma” atsilaisvino iš ledų ir galėjo tęsti savo kelionę į numaytą tikslą.

Kitu atveju, būnant atviroje jūroje, keletas kriminalinių nusikaltėlių, kalinių kalba vadinamų „urkomis ir žulikais”, padegė vieną iš triumų. Laivo įgula surado lengviausią būdą užgęsinti. Ji aklinai uždarė visas duris ir angas ir visi triume buvę žmonės užduso. Ugnis buvo užgęsinta, o laivas išgelbėtas kitai kelionei su žmonių kroviniu.

Kita nelaimė, aprašyta Roberto Konkvesto knygoje, susijusi su laivu „Sovlatvija”, kuris, plukdydamas lietuvių kalinius bei dinamitą susprogo paskirties vietoje. Sprogimą, matyt, sukėlė sabotažiniai kalinių veiksmai. Tai dar viena istorija, išsprūdusi per sandarias sovietų slaptumo sienas.

Lenkų šaltiniai liudija ir apie dar vieną nelaimę jūroje, atsitikusią su jau minėta „Džurma”. 1941 metų pavasarį laive, vežančiame 8000 žmonių (įskaitant 3000 lenkų), stiprios audros metu įvyko dar viena nelaimė. Lenkų triume viduriniai gultai sulūžo, palaidodami šimtus žmonių, prislėgtų tašų nuolaužomis ir žmonių kūnais. Keletas mirė ir buvo sužeisti, tačiau tikslūs skaičiai liko nežinomi.

Galimas daiktas, kad kiti šiaurės maršruto laivai taip pat patyrė panašių nelaimių, tačiau ne visos kalinių istorijos prasiveržė iš „baltosios mirties” žemės. Policinio aparato slaptumas neleido nei vienai iš jų prasibrauti iš šaltos ir įšalusios Kolymos.