5 SKYRIUS

Visos sistemos pastangos buvo nukreiptos išgauti kuo daugiau aukso. Naujausių gavybos būdų ir įrangos trūkumas vertė šeimininkus didinti kasyklų našumą didinant vergų skaičių. Jie manė, kad tokie paprasti būdai valstybei užtikrins didžiausią našumą mažiausiomis sąnaudomis. Pagrindinė mintis buvo ta, kad ši sistema turėjo išsilaikyti pati save ir duoti pelno valstybei.

Anksčiau minėta įmonė „Dalstroj” tada jau veikė visu pajėgumu. Jos pirmasis direktorius Eduardas P. Berzinis aiškiai suprato, kad geras maitinimas ir geras darbo jėgos aprūpinimas užtikrina gerą gamybą. Vedamas šios minties jis sukūrė palankias gyvenimo sąlygas kaliniams. Pagrindinis maistas buvo duona ir žuvis, kurie buvo tiekiami pakankamais kiekiais, apgyvendinimo sąlygos, nors ir paprastos, tačiau saugojo nuo šalčio ir kitų nepalankių oro sąlyggų, o daugelis kalinių buvo aprūpinti ir šiltais drabužiais, - avikailių kailiniais, kailinėmis kepurėmis ir veltiniais. Tas laikotarpis, tariant kalinių žodžiais, vėliau buvo pavadintas „Kolymos aukso era”. Ji baigėsi kai Berzinis dingo vienoje iš darbo stovyklų, pastatytų kaliniams jam pačiam prižiūrint.

Jo įpėdinis Pavlovas, tipiškas stalininio prievartos režimo „aparatčikas” (funkcionierius), ištikimai vykdė slaptosios policijos (NKVD) politiką naikinti šalyje nepageidaujamus politinius elementus. Stalino teroro viduje jis sukūrė savo terorą, trukusį Kolymoje nuo 1937 iki 1942 metų ir kiek mažesniu mastu iki 1952 metų. Jo direktoriavimo metu atsirado dar viena Gulago organizacija. Jos tikslas buvo valdyti ir prižiūrėti šiaurės rytų regiono baudžiamąją sistemą, ji buvo pusiau nepriklausoma institucija bendros sistemos viduje. Kitaip tariant, tai buvo „Dalstroj” įmonės antrinė politinė struktūra. Ji vadinosi USVITL, kas išvertus reiškė „Šiaurės rytų darbo pataisos stovyklų valdyba”.

USVITL direktoriai buvo dažnai keičiami. Kiekvienas naujas direktorius stengėsi pranokti savo pirmtaką išgaunant auksą ir darė tai diegdamas vis žiauresnes priemones prieš kalinius. Pirmasis ir sadistiškiausias direktorius buvo pareigūnas pavarde Garaninas. Jo žiauraus valdymo laikotarpis Kolymos baudžiamojoje tradicijoje tapo žinomas kaip „garaninščina”, reiškiančia „Garanino sadistinio teroro laikotarpis”.

Jo įpėdiniai vargiai galėjo patobulinti jo sukurtą sistemą. Nei vienas iš jų nebandė įgyvendinti naujovių, kurios būtų pagerinusios kalinių gyvenimo sąlygas. Tokios pavardės kaip Višniovieckis, Gakajevas ir Drabkinas liko Kolymos istorijoje kaip brutalūs valdytojai, vis reikalaujantys ir niekada nenusileidžiantys. Paskutinysis valdė tuo metu, kai darbo stovyklose buvo lenkų kalinių – nuo 1940 iki 1942 metų.

Šį Kolymos istorijos laikotarpį pasauliui atskleidė lenkai, kurie pasitraukė iš aukso žemės pasinaudodami neįprastu politiniu susitarimu, pasirašytu tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos vyriausybės Londone. 1941 metais po nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Sovietai ir lenkai atsidūrė toje pačioje vienoje kovojančiųjų pusėje, todėl visiškai nenoromis tapo sąjungininkais. Londone buvo pasirašyta sutartis, užtikrinanti visų lenkų paleidimą iš kalėjimų ir lagerių. Jų sąlygas, reikalavusias nedelsiamo lenkų tautybės kalinių paleidimo, sovietinės baudžiamosios sistemos valdytojai ne visada vykdė greitai. Tačiau galiausiai didelė dalis likusių gyvų prisijungė prie lenkų armijos ir išvyko iš Sovietų Sąjungos į Vidurio Rytus.

Tuo metu britai ir amerikiečiai nepasitikėjo atvykusiais iš Sovietų Sąjungos lagerių. Vakarai ignoravo lenkų liudijimus, laikydami juos klaidinga propaganda proeš Sovietų Sąjungą, tyčia skleidžiama antikomunistiškai nusiteikusių lenkų. Maždaug po dešimties metų Britų žvalgybos tarnyba dėl jiems vieniems težinomų priežasčių apklausė keletą lenkų Anglijoje apie jų išgyvenimus Sovietų Sąjungoje.

Grįžtant prie USVITL organizacijos, reikia pasakyti, kad siekiant veiksmingumo ji buvo padalinta į smulkesnius valdymo vienetus pagal teritorijas. Kolymoje buvo keturi tokie regionai, vadinami „učastok”, kuriems vadovavo regioniniai direktoriai. Jie savo ruožtu buvo padalinti į dar smulkesnius vienetus vadinamus „prorabstvo”. Kiekvienam iš jų buvo pavesta prižiūrėti po keletą įvairios paskirties ir tikslų kasyklų ir lagerių.

Pagrindinis sistemos vienetas buvo pavienis lageris. Jo našumas įtakojo visos Kolymos kasybos pramonės sėkmę arba nesėkmę. Jis taip pat patvirtindavo arba paneigdavo valdymo aparato veiksmingumą. Toks lageris – jo sandara, veikimas ir jos kalinių vaidmuo – kaip darbo vienetas, nuo kurio priklausė sistemos išlikimas, turi būti aprašytas detaliau.

Dažniausiai lageris, pastaytas izoliuotoje taigos vietoje, kur glūdėjo atrasti aukso klodai, kainavo nedaug ir buvo nesudėtingas. Nuo pat savo pradžios jis tapo atsiperkančia įstaiga, visais būdais pagrįsta kalinių atliekamu darbu. Kaliniai dirbo jo statyboje, pagrindinė statybinė medžiaga – pjautinė mediena, buvo tiekiama iš miško pramonės, kurioje taip pat dirbo kaliniai. Lagerio steigimo procesas buvo labai paprastas ir, atvykus vergams, vykdomas kuo didžiausia sparta.

Jį pradėdavo statyti tam tikras kalinių skaičius, išmestas į įšalusios laukinės taigos aplinką trumpos vasaros pradžioje. Pirmas kalinių darbas buvo užtverti spygliuotos vielos tvoras, pastatyti rąstinius barakus kaliniams apgyvendinti ir pagalbiniam ūkiui, o taip pat ir išorėje stovinčius barakus apsaugai ir jos vadui. Kita kalinių grupė nedelsiant buvo įdarbinama statyti paprasčiausią kasybos įrangą, nukasti žemę ir pradėti kasti auksingą dirvožemio sluoksnį. Tai reiškė, kad aukso gavyba buvo pradedama beveik iš karto atvykus kaliniams. Kalinių poreikiai mažiausiai rūpėjo stovyklos prižiūrėtojams. Veikla turėjo būti pradedama kuo greičiau, nes užrašas virš vartų skelbė „Šaliai reikia metalo”. Žodyje „metalas” sąmoningai buvo paslėpta aukso reikšmė. Trumpa aukso kasyklos „Pionier” arba „Priisk Pionier”, kaip ją vadina rusai, esančios už 400-500 kilometrų į šiaurę nuo Magadano, snieguotų kalnų viršūnių apsuptame slėnyje, istorija yra tokia:

1941 metų vasarą pirma lenkų kalinių grupė atvyko į lagerį. Ten jie pamatė, kad iš prieš juos atvykusių žmonių grupės, kuri pradėjo statyti lagerį prieš du metus, gyvi liko tik keli žmonės. Tai buvo daugiausiai lagerio patarnautojai, kuriems dėl jų paslaugų lageriui svarbos buvo duodamas geresnis maistas, geresni drabužiai ir suteiktos geresnės gyvenimo sąlygos. Tuo metu du darbininkams skirti barakai vis dar buvo dengti medžio žieve, virtuvės barakas buvo pusiau baigtas, o gydytojo kabinetas buvo įrengtas pašiūrėje prie vartų. Spygliuotos vielos tvora ir sargybos bokštelis buvo tvirtai pastatyti, o sargybos barakas ant aukštumos buvo įrengtas su visais aplinkybių leidžiamais patogumais.